Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama.
Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega.
„Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą.
2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų. Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką.
Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema. Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu.
Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų.
Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį. Garantijų, kad socialdemokratai po rinkimų formuos vyriausybę nėra. Net nėra garantijų, kad ji dalyvaus koalicijoje su valstiečiais, jeigu jie formuos vyriausybę. Galia, žinoma, tikėtis, kad prokuratūra pasibels ir į R.Karbauskio namų duris, kas juos žino.
Nei tada, nei šiandien nesigirdi jokio judėjimo link siekio kalbėtis su visuomenę taip, kad partiją išgirstų. Ir ne tik: kad atgautų pasitikėjimą ja. Likus dviem mėnesiams iki rinkimų tokia tyla rodo vieną: partijos vadovybė neturi jokių idėjų ir jokių ateities vizijų. Jeigu manoma, kad po vasaros atostogų tuojau su fanfaromis prasidės kelias į pergalę, tai leiskite tuo abejoti.
Mat vien tik užkalbėjimų tema „Svarbiausia žmogus“ ir „Mes tiek daug nuveikėme“, tokie užkalbėjimai tikrai nepadės. Reikalingi esminiai personalijų perstatinėjimai ir tai turi būti personalijos, kurios iš esmės pakeistų požiūrį į partijos patikimumą.
Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Tai Jungtinės karalystės naujosios premjerės T. May drąsus personalijų pasirinkimas. Neišsigąsta aršiausiems ES ir konservatorių partijos kritikams bei Brexit šalininkams suteikti aukščiausius vyriausybės postus. Taip, personalijos prieštaringos, bet apie jas kalba visas pasaulis.
Apie mūsų galimas naujas personalijas pasaulis nekalbės, bet mūsų visuomenė reaguos. Tačiau socialdemokratų partijoje bijoma vieno dalyko: konstruktyvių kritikų. Mat paprastai tokie turi aukštesnį intelektualinį pasiruošimą matyti giliau, plačiau, toliau. Tokie moka sklandžiai formuluoti savo kritišką nuomonę bei veiksmingai ją pateikti. Tačiau tokios asmenybės šluojamos šalin.
Šiuo metu partijoje sklandžiai mintis dėsto, regis, tik Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas, bet jo pasisakymai nieko bendra su partijos savikritika neturi. Tikėtis naujų veidų? Kiek verti tie nauji veidai jeigu jie kilę iš tos pačios politinės tylėjimo, neprieštaravimo, susitaikymo ir prisitaikymo kultūros partijoje? Politinis broileris negali staiga paimti ir atsiriboti nuo savo aplinkos ir įprasto savęs. Michailas Gorbačiovas, buvęs sovietų prezidentas, pabandė ir jį išmetė kaip musę iš barščių lauk.
Jungtinės Karalystės premjerės T. May sprendimas pakviesti kritikus į vyriausybę parodė jos protingą ir įžvalgų gebėjimą ne tik konsoliduoti partiją, bet ir konservatorių rinkėją. Juk kaip tik tuos kritikus ir rėmė 51,9 procento „Brexit“ šalininkų. Tai, kad tie veikėjai įžūliai rinkėjams melavo, o vėliau dar ir nusiplovė nuo atsakomybės, kitas reikalas.
Jau šiandien nieko nelaukiant socialdemokratai turėtų pradėti stebinti savo rinkėją kardinaliais sprendimais ir taip vos ne kiekvieną dieną.
Visų pirma turima visomis išgalėmis ginti švelniai tariant nepopuliarią Darbo kodekso reformą. Vienintelis būdas tai padaryti yra pateikti visuomenei Socialinio saugumo reformą besiremiančia Danijos socialinio saugumo modeliu kaip atsvara Darbo kodekso pasekmėms samdomam darbuotojui.
Juk Darbo kodekso reforma išgąsdino gerą dalį socialdemokratų rinkėjų ir rėmėjų. Apie socialinio saugumo reformą taip pat tylima. Kodėl? Juk akivaizdu, kad protingai sudėliota ir išreklamuota Socialinio saugumo reforma tikras partijos gelbėjimo ratas rinkimuose.
Partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius prieš kelis mėnesius paskelbė, kad partijai pralaimėjus rinkimus, jis pasitrauks iš pirmininko posto. Toks sprendimas normalus, nieko naujo. Tačiau nauja būtų jam paskelbus:
a) pritrenkiančią partijos vadovybės reformą, kurioje vietos atsiranda rimtiems partijos vadovybės politikos kritikams
b) atviros kritikos dieną kas mėnesį kviečiant debatams bet kokį partijos atstovą Vyriausybėje ir Seime pareiškus tokį norą bet kokiam partijos nariui.
c) švogerizmo partijos valdomuosiuose savivaldybėse naikinimo priemones (įtraukiant jas į partijos programą). Lojalumas partijai negali būti grindžiamas švogerizmu.
d) skatinimą LSDP Etikos ir procedūrų komisijos narių nebijoti kviestis aukščiausius partijos atstovus jiems vienaip ar kitaip suklupus. (Taip būtų buvę išvengta R.Malinausko demaršo).
Na, bet kaip ir pastebėta, likus dviem mėnesiams iki rinkimų, rinkimų kampanija partijoje net nekvepia. Atostogos svarbiau už partijos ir šalies likimą, regis. Perfrazuojant E.M.Remarque, – socialdemokratų fronte nieko nauja.
Gal jie, antraip nei E.Hemingway, jau žino kam skambina varpai.
