Valstybė subsidijuoja socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų darbo užmokestį, jos atleidžiamos nuo pelno mokesčio, naudojasi pirmumo teise per viešuosius pirkimus. Tai didžiulė finansinė parama, kurios tikslas – sukurti neįgaliesiems tinkamų sąlygų darbo vietas, padėti jiems integruotis į visuomenę.
Kaip sekasi įgyvendinti šį tikslą? Galima drąsiai tvirtinti, kad rezultatai menki.
Lietuvoje dirba 47 tūkst. negalią turinčių žmonių, bet tai sudaro vos 27 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. ES vidurkis gerokai didesnis, net kaimyninėje Latvijoje dirba apie 50 proc. neįgaliųjų.
Tačiau negalima sakyti, kad socialinių įmonių tinklas nesiplečia. Greičiau priešingai – dabar jų yra apie 150, o kas mėnesį atsiranda dar po 2–5 naujas tokias įmones ir jų daugėja taip sparčiai, kad jau gali nepakakti joms remti numatytų lėšų.
Pernai socialinėms įmonėms buvo skirta 16 mln. eurų, šiemet jau 18 mln., bet pirmojo pusmečio duomenys rodo, kad iki metų pabaigos gali prireikti 24 mln., o kitąmet lėšų poreikis sieks net 40 mln. eurų.
Aišku, tolesnę plėtrą gali sustabdyti ribotos biudžeto galimybės. Tuomet galima laukti ir neįgaliųjų atleidinėjimo.
Mat dauguma socialinių įmonių visiškai neinvestuoja į specialiai neįgaliesiems pritaikytas darbo vietas, o tik naudojasi pigia, kai kada – beveik nemokama darbo jėga.
Juk darbdaviui, įdarbinusiam net ir lengvą negalią turintį darbuotoją, gali būti kompensuojama 60 proc. jo darbo užmokesčio, be to, dar yra galimybė gauti papildomą paramą iš kito fondo ir kone 100 proc. padengti išlaidas jo atlyginimui.
Krinta į akis, kad socialinės įmonės įdarbina daugiausia lengvą negalią turinčius žmones, bet įstatymu siekiama, jog dirbtų menko darbingumo lygio asmenys. Nors jiems numatytos didesnės subsidijos, darbdaviams labiau apsimoka įdarbinti lengvą negalią turinčius asmenis, nes ir šie smarkiai remiami, o jokių specialių darbo sąlygų sudaryti neprireikia.
Netgi neįgaliųjų vežimėliais judantys, vos 25 proc. ar dar menkiau darbingi asmenys sugeba dirbti aukštos kvalifikacijos specialistais, pavyzdžiui, ekonomistais, jei sukuriamos jiems pritaikytos darbo vietos, įsigyjama specialios įrangos, skiriamas pagalbininkas.
Bet visa tai kainuoja, todėl daug patogiau įdarbinti, tarkime, astma ar diabetu sergančius asmenis, kurių darbui nereikia papildomų investicijų, o jų produktyvumas iš esmės toks pat kaip ir visiškai sveikų žmonių, bet yra remiamas valstybės.
Žinoma, būtina padėti ir tokiems palyginti darbingiems asmenims, tik turbūt teisūs neįgaliųjų organizacijų atstovai, teigiantys, kad šie žmonės gali sėkmingai įsidarbinti ir atviroje darbo rinkoje, bet reikėtų į ją nukreipti jiems skiriamą valstybės paramą.
Dabar neįgaliųjų darbas daugiausia remiamas per socialines įmones. Tuo metu šiems žmonėms įsidarbinti atviroje darbo rinkoje pagal Užimtumo rėmimo įstatymą pernai skirta vos 4,5 mln. eurų – beveik keturis kartus mažiau nei socialinėms įmonėms.
Toks paramos skirstymo modelis vargu ar racionalus, nes jei socialinėms įmonėms tekę pinigai būtų permesti į atvirą darbo rinką, pavyktų įdarbinti 17 tūkst. daugiau neįgalių žmonių.
Tai įspūdingas skaičius, turint galvoje, kad dabar socialinėse įmonėse įdarbinta tik apie 6 tūkst. negalią turinčių žmonių iš 47 tūkst. dirbančių neįgaliųjų. Vadinasi, vis vien ne socialinės įmonės yra svarbiausi neįgaliųjų darbdaviai, bet joms tenka liūto dalis skirstant valstybės paramą.
Regis, atėjo laikas keisti įstatymus ir perskirstyti neįgaliųjų paramos pinigus. Daugiau lėšų nei dabar turėtų tekti negalią turinčius žmones įdarbinančioms jokio specialaus statuso neįgijusioms bendrovėms, o socialines įmones reikėtų remti tik kontroliuojant, kad jos priimtų dirbti mažiausiai darbingus asmenis.
Matyt, vertėtų apsvarstyti ir siūlymus socialinės įmonės statusą suteikti tik viešosioms įstaigoms, kurias steigtų ir neįgaliųjų organizacijos. Tuomet būtų galima tikėtis, kad jos imsis socialinės misijos, nesieks pelno arba jį skirs socialiniams tikslams.
Šiuo metu nieko panašaus nėra – 80 proc. socialinių įmonių užsiima įprastu verslu, dar gauna valstybės paramą ir nemoka pelno mokesčio.
Jau parengtos įstatymo pataisos, bet ir jomis iš esmės išsaugoma senoji tvarka. Tiesa, socialinės įmonės pirmumo tvarka privalės įdarbinti sunkią negalią turinčius žmones, bet jie dažniausiai nesiregistruoja Darbo biržoje, todėl ši teisės norma gali likti vien popieriuje.
Susidaro įspūdis, kad rengiant įstatymo pataisas buvo geriausiai girdimas socialinių įmonių lobistų balsas, o į neįgaliųjų organizacijų atstovų nuomonę nelabai įsiklausyta.
Bet čia nieko nauja. Lietuvos politiniame gyvenime įprasta, kad kas moka, tas ir muziką užsako.