Praėjusį savaitgalį – naujas pasaulį sudrebinęs trenksmas Turkijoje. Tik jį sukėlė ne islamistų ar kurdų teroristų bombos, o šios NATO priklausančios valstybės kariškiai, užsimoję nuversti autoritarinį prezidentą R.T.Erdoganą. Žuvo beveik 300 žmonių.
Vos spėjus Vakarų politikams pasmerkti pučą ir paremti demokratiškai išrinktą Turkijos prezidentą, suabejota, ar viskas jau čia taip aišku. Net pasigirdo įtarinėjimų, kad pats R.T.Erdoganas galėjo surežisuoti šį nesėkmingą karinį perversmą.
Dar net nebaigus malšinti pučo pasipylė masiniai areštai – ir anaiptol ne vien maištininkų ar ryšiais su jais įtariamų kariškių. Galėjo susidaryti įspūdis, kad islamo ideologija besivadovaujanti Turkijos valdžia tiesiog pasinaudojo proga susidoroti su visais savo oponentais.
Areštai, valstybės aparato valymas tęsėsi ir visą šią savaitę, šis procesas, atrodo, dar nesibaigė.
Sulaikyta apie 10 tūkst. asmenų, tarp jų – daugiau kaip 6 tūkst. kariškių, beveik 800 teisėjų ir prokurorų, o atleistų iš darbo žmonių skaičius artėja prie 30 tūkstančių.
Aišku, tai kelia nerimą Vakarams. ES įspėjo Turkiją, kad nemėgintų grąžinti mirties bausmės, nes apie tai jau prabilo šios šalies pareigūnai.
Bene aštriausiai rėžė Prancūzijos užsienio reikalų ministras J.M.Ayrault, pasakęs, kad pučas nėra neužpildytas čekis R.T.Erdoganui nutildyti savo kritikus, ir perspėjęs, jog būtina išsaugoti įstatymų viršenybę.
Atkreipia dėmesį R.T.Erdogano reakcija – ji labai primena V.Putino įtūžį, kai Maskva sulaukia Vakarų pylos. Turkijos prezidentas atšovė, kad J.M.Ayrault turėtų žiūrėti savo reikalų ir pats Prancūzijos užsienio reikalų ministras gali gauti demokratijos pamokų iš turkų.
Negana to, R.T.Erdoganas visai kaip Rusijos prezidentas ėmė ieškoti priešų užsienyje: perversmo organizavimu apkaltino savo buvusį bendražygį, JAV gyvenantį dvasininką F.Guleną, bet teigė, kad pučistams vadovavo aukštesnis protas, matyt, turėdamas galvoje neįvardytų šalių specialiąsias tarnybas.
Visa tai kelia įtampą tarp Turkijos ir Vakarų. Suprantama, abi pusės neleis įsiplieksti atviram konfliktui.
JAV būtina Turkijos parama jos vadovaujamoms tarptautinėms pajėgoms Irake ir Sirijoje, o ES reikia, kad R.T.Erdoganas laikytųsi susitarimo nepraleisti į Europą pabėgėlių.
Būtent pabėgėliai gali tapti šantažo priemone, tačiau ir Turkijos prezidentas pernelyg priklausomas nuo Vakarų paramos, kad ryžtųsi rimtai susipykti su Vašingtonu ir Briuseliu.
O tuo metu savo šalyje R.T.Erdoganas tvarkosi toliau – šią savaitę Turkijoje įvesta nepaprastoji padėtis, leidžianti sulaikyti žmogų nepateikus jam kaltinimų, ribojanti susirinkimų laisvę, draudžianti demonstracijas.
Tai tiesiogiai atsiliepia ir į Turkiją vykstantiems lietuviams, o jie poilsiauti ten neatsisakė. Dabar su savimi visada reikia turėti pasą ir stengtis nesukelti jokių įtarimų pareigūnams.
Aišku, šie nepatogumai – tik menkniekis, palyginti su kitomis grėsmėmis.
Be abejo, didžiausią pavojų kelia terorizmas. Susidorojimas su opozicija, nepaprastoji padėtis šios grėsmės anaiptol nesumažino, greičiau priešingai – R.T.Erdoganas turi daug priešų ir įvaryti į kampą jie gali griebtis kraštutinių priemonių.
Vis dėlto Turkijos kurortuose, į kuriuos ir vyksta dauguma lietuvių, tebėra ramu. Manoma, kad ten poilsiautojams pavojus neturėtų kilti, tik reikėtų vengti kelionių į Stambulą ir Ankarą.
Lyg dabar būtų maža pasauliui grėsmių, šią savaitę Baltijos šalims nemalonių žinių atėjo iš ten, kur tikimasi tik saugumo garantijų.
Tapęs oficialiu JAV respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimuose D.Trumpas pareiškė, kad tuo atveju, jei Rusija užpultų Baltijos šalis, jis pirma pasižiūrėtų, kaip jos vykdė savo įsipareigojimus NATO, ir tik tuomet spręstų, ar verta jas ginti.
Žinoma, pernelyg išsigąsti gal ir neverta – tarp rinkimų kampanijos retorikos JAV ir realių politikų veiksmų juos laimėjus, regis, dar didesnis skirtumas nei Lietuvoje. Juolab kad D.Trumpas jau paskelbė tiek daug šokiruojančių pareiškimų, tad į juos galima reaguoti su išlygomis.
Demokratų kandidatė į prezidentus H.Clinton elgėsi priešingai ir paskubėjo pateikti geležines garantijas, kad JAV gins užpultas Baltijos šalis.
Vis dėlto šiuo atveju viskas ne taip paprasta. D.Trumpas atspindi didelės dalies amerikiečių nepasitenkinimą, kad JAV tenka net trys ketvirtadaliai visų NATO karinių išlaidų. Ši turtinga valstybė gynybai išleidžia apie 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o vos penkios ES šalys laikosi sutarto minimalaus finansavimo lygio – 2 proc. BVP.
Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius pareiškė, kad mūsų šalis vykdo savo įsipareigojimus, nes pagal karinių išlaidų augimo dinamiką pirmauja NATO, nors 2 proc. BVP ribos dar nepasiekė.
Kitąmet gynybai Lietuva skirs 725 mln. eurų, tai sudarys beveik 1,8 proc. BVP, o 2 proc. įsipareigojimas turėtų būti įvykdytas 2018 metais.
Vadinasi, trūks plyš gynybai šalies biudžete teks atseikėti vis daugiau pinigų. Bet vien Baltijos valstybių pastangų bus negana, kad JAV liautųsi šnairavusios į NATO sąjungininkes, – karines išlaidas turi didinti ir daugelis kitų ES šalių, kurios pastaraisiais metais jas tik mažino.
