Ir čia paskambino man Petras Gražulis. Arba asmuo, kuris tokiu prisistatė. Spėju, kad tas pats – iš Seimo salės. Iš plenarinio posėdžio, kaip bylojo būdingas garsas ragelyje – o gal man tik taip rodėsi? Tuometinė sena telefono įranga visko automatu neįrašinėjo, kaip dabar, tad gal tai buvo kitas Petras, kalbėjęs kitos kleckų viryklos interesų vardu. Kiek jų ten Kaune ant kalno – atskirai netyriau. Teko lankyti tik vieną – ir įspūdžio pakako.
To paties, kur sako „Už Lietuvą“ Petro Gražulio (čia tik mano nuomonė, o ne faktas) balsu į ragelį buvo išrėkta, kad visi, kas susideda su čečėnais – sukčiai. Atrodytų – prie ko čia ta labai nelaiminga čečėnų tauta?
Ogi, prieš kiek laiko, dar būdamas tik Asociacijos „Lietuva-Ičkerija“ nariu, Indrės Makaraitytės pakviestas, dalyvavau nacionalinio transliuotojo laidoje apie tai, kaip lietuviai priima pabėgėlius nuo antrojo Čečėnijos karo, kuomet Vladimiro Putino pasiųsta kariauna skerdė ir luošino visus iš eilės.
Ten tas pats (DNR testo nedariau, bet subjektyviai manau, kad tas pats) Gražulis stovėjo mano pusėje ir aiškino, koks niekšas yra vienas tada su kyšiu specialiųjų tarnybų gaudytas provincijos liberalas. Mat „liberalui“ kažkodėl atrodė, kad visi čečėnai čia sugadins kriminogeniką ir net genetiką, nes yra patyrę „potrauminį šoką“, todėl čia visus išžudys ir vaisins moteris baisiais užkratais.
Nesiimu be sociologinių tyrimų teigti ar nuo to laiko šimtais tūkstančių individų lietuvių populiacija Tėvynėje sumažėjo dėl labai negausaus (koks 50 žmonių ypatų, kasmet dingstančių, vėliau tapusių medikais, politologais ir pan. bei emigravusiais dar toliau) čečėnų antplūdžio. Manau, kad ne.
Skambino į Petrą Gražulį panašus personažas ne dėl to. Jis staugė ir keikėsi į ragelį ne tiek dėl sapnuojamų čečėniškų pabaisų, kiek dėl santykinai nedidelės maišelių segimo mašinėlės, reikalingos jo spaustuvei-kleckų viryklai. Neva ji buvusi nekokybiška ir sugedo.
Tada teko nuvažiuoti ir pažiūrėti. Jau, tiesą sakant, nepamenu kuo baigėsi derybos iš (man taip atrodo) Seimo salės ir to urvo, kuriame verdami kleckai. Man atrodė, kad mašiną jie sugadino patys, nesuskaičiavę apkrovų. Tas, kuris buvo, mano subjektyvia nuomone, panašus į Tą Gražulį, kaukė, kad mes atvežėm laužą. Teismų lyg nebuvo (verslas nebuvo mano – man nerūpi, kuo baigėsi). Tik įspūdis buvo toks pat, koks aprašomas praėjus... tam tikram kiekiui metų.
Čia pat supelijusios sienos, čia pat spaustuvė su chemija, buvusio Kauno mėsos kombinato griuvėsiuose. Nepirkau aš to prekės ženklo produkcijos paskui. Net ir akcijų metu, net ant jų pakelių teritoriją ženklinant įžymiems rašytojams.
Tada pirmame dideliame lietuviškame interneto portale komentatoriai entuziastingai šaipėsi iš kleckų fabriko ir pasakų, kad Seimo narys su juo nesusijęs. Šypsojausi ūsan. Paskui galvojau, kad per tiek metų kažkas pasikeitė, verslas užaugo. Kad galima buvo suremontuoti kelią, patalpas. Išauginti verslą iki tiek, kad koldūnai būtų bent panašūs į maistą.
Ir štai – prisiminė apie savo egzistavimo prasmę „Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba“, kuri dabar informuoja, kad „gavus iš teisėsaugos institucijų informacijos apie įmonės UAB „Judex“ produkcijoje nustatytą mikrobinę taršą, įmonėje atliktas neplaninis tyrimas, atrinkti produkcijos mėginiai, o įmonės veikla laikinai sustabdyta.“
Paskaitęs, pasiklausęs, peržiūrėjęs viską, kas parašyta, pagalvojau, kad visai nesistebiu, jog tokiam progresui prireikė tiek metų ir eilinio priešrinkiminio laikotarpio. Juk viskas pas mus „greit“ sprendžiama, jei kažkas konkretus ir įtakingas neturi politinio ar kitokio intereso ko nors paskubinti.
Antai – norint padaryti sostinės Lukiškių aikštę kitokia, negu ji buvo po tada kai gyvai stebėjau Lenino iškamšos nuėmimą, prireikė ketvirčio amžiaus. Legendinę Vilniaus areštinę, kuri Europoje jau laikoma kankinimų vieta, irgi vis dar tik ruošiamasi iškelti. O štai Valdovų rūmai susirentė ženkliai greičiau.
Bet kai jau kyla noras skubėti, tai skubama tiesiog išsijuosus. Net kratas, kai duodama komanda, galima atlikti asmeniui nedalyvaujant, kviestiniais pasitelkus ne atsitiktinius žmones, o „patikimus“. Kad paskui net ir tikri nusikaltėliai laimi bylas kokiam Strasbūre – kam čia rūpi? Juk kompensacijas mokės ne „skubėtojai“.
Kvailiausia dabar kylančių diskusijų dalis yra ta, kur aiškinamasi – reikėjo ar nereikėjo reaguoti į iš Rusijos ateinančius signalus dėl „maisto“ kokybės? Į Rusijos pametėtus signalus dėl Eglės Kusaitės neva egzistavusių (teismai pasakė kitaip) teroro planų buvo reaguota itin operatyviai. O štai tautiniai kleckai lai metų metais būtų verdami bet kaip. Visame šitame jovalyne aš turiu vieną klausimą: ar tikrai nėra valstybės ir neva egzistuojančios savivaldos aparate ką optimizuoti? Nuo sveikatos ministerijos iki aplinkosaugos visokių ten cerberių, kurie tik neseniai pastebėjo tiek kleckų broką, tiek tvoras Žvėryne.
Čia negaliu tarti gan įprasto teiginio, kad „normalioje, civilizuotoje šalyje taip nebūtų“. Nežinau, neberandu to normalumo standarto. Mat Rusijos dopingo čempionams dalyvauti olimpinėse žaidynėse leidžia ne Lietuvos maisto ir veterinarijos klerkai, kurie nežinia ką metų metais prižiūri.
Besikeičiančių standartų laikais pakanka vyrui save laikyti moterimi ir gerti tinkamus hormonus, kad „skaidrus“ komitetas ar federacija tau leistų olimpinėse žaidynėse dalyvauti moterų varžybose. Taigi Petras arba net koks nors rusų Ramzanas Kadyrovas, jei tik dėl visko sutarta, galėtų dalyvauti olimpiniame plaukime prieš Rūtą Meilutytę.
Kol daug institucijų viską atidžiai stebi.
