Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“.
Todėl „gaudo kaifą“. Beje, žodis „kaifi“ visai politkorektiškas. Jo prigimtis arabiška ir jis reiškia „būsena“. Kaifi – linksmumas, gera būsena. Bet S. Parulskis rašo ne apie tai, o apie veidmainystę kaip politkorektiškumo šalutinį poveikį, apie kurį neįspėjo gydytojai.
Jis visiškai pagrįstai teigia, kad tam tikras ES politikų ir biurokratų sluoksnis pavertė politkorektiškumą kultūrinės diktatūros išraiška: „Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).“.
Normalus nesiginčija dėl šito itin nesveiko fenomeno. Čia kaip su komunistine diktatūra: bolševikai apvertė aukštyn kojomis visus esminius humanizmo bei demokratijos postulatus: masinės žudynės pateisinamos „progresu“, demokratija tampa butaforija. Artimiausi pavyzdžiai: Šiaurės Korėja, Venesuela, Rusija, Kuba.
„Na, ir ES“, pridurtų koks ES kritikas – „morozas“. Todėl, pasiklausius tų politkorektiškumo kritikų, kyla visokių minčių. Pavyzdžiui, apie tai, kas dabar vyksta Jungtinėje Karalystėje laimėjus „Brexit“ šalininkams: neofašizmo, rasizmo banga prieš visus „ne britus“.
Dabar manoma, kad galima juodaodį vadinti nigeriu, gėjų – piderastu, lenkui šaukti: „Varyk, iš kur atėjęs“. Vaikai persekiojami mokyklose. Vaikai. Rasistinės gaujos JK gatvėse jau grasina imigrantams žodiniu smurtu arba paleidžia į darbą kumščiais.
Ar dabar toks elgesys jau tikrai antipolitkorektiškas, tai yra teisingas, laisvas nuo politkorektiškumo, kuris kažkodėl dešiniųjų įvardijamas nehumanišku, neteisingu? Tokiu atveju visai greitai, kaip tais „gerais“ fašistiniais ir bolševikiniais laikais antihumanizmas taps politkorektišku.
Tad kaip ten su ta politkorektiškumo prielaida, kuri yra niekas kita, kaip humanizmas? Visi žmonės išties yra lygūs, bet nevienodi, žinoma. Bet dabar kalbu apie visų lygybę prieš įstatymą įtakotą visuotinio humanizmo idėjos.
Kalbu apie visų teisę nebūti menkinamiems dėl savo kilmės, odos spalvos, religijos, seksualinės pakraipos (įstatymo ribose). Kas tokio pavojingo su pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms?
Aišku viena: šiandien lekiama nuo vieno kraštutinumo į kitą. Matyt, tokia primityvaus žmogaus prigimtis, kuri vardan laimės utopijos pasiryžusi mesti žmogų į utopinės ateities kraštutinumus. Vis dėl to skirtumas juk matomas plika akimi: viena yra politkorektiškumas vardan pagarbos, kita – vardan pagarbos su peilių po kaklu.
Tai, kad senosios demokratijos dabar mokosi susitarti su tikrove, atpažinti tikrovę ir, galiausiai, mokosi imtis adekvačių priemonių chaosui sutramdyti, nereiškia ir negali reikšti atviro kelio fašizmo sugrįžimui į Europą. Lietuviai Anglijoje (kas galėjo pagalvoti?) tai junta savo kailiu.
Dar keli ar keliolika teroristinių išpuolių su masinėmis žudynėmis ir senoms demokratijoms teks rinktis tarp jų taip nuoširdžiai nekenčiamo Izraelio, jo antiteroristinės politikos ir galios paralyžiaus.
Todėl tuos 51,9 procentus JK gyventojų „veidmainystė užkniso“ tiek, kad neapykantos gaivalas grasina tapti nauju fašistinės prabos politkorektiškumu. Dar pridėkime „meilę ir supratimą“ trumpizmui ir gausime „the hole picture“ – visą vaizdą. Ar tokios ateities viliasi humanistinio politkorektiškumo kritikai? Nenoriu (politkorektiškai) tuo tikėti. Kita vertus, būdamas žydu, negaliu tokio istorijos sugrįžimo galimybės atmesti. Žinau visa savo siela jos kainą.
Kai S.Parulskis vaizdingai aprašo britus, kuriuos „užkniso nesiliaujantis, nekontroliuojamas barbarų ir elgetų srautas“, mane domina tokio požiūrio kilmė: ar ji kilusi iš jo paties, ar jis tik perteikia 51,9 procentų britų nuomonę? Įdomu, tokiu atveju, ką manė patys „amerikiečiai“ apie tuos žydų, rusų, graikų, kinų, turkų, arabų, lietuvių, švedų valkatų minias užplūdusias JAV prieš pora šimtų, prieš šimtą metų sunaikintų indėnų sąskaita?
Gal tų kelių išlikusių indėnų reikėtų paklausti, ką jie mano apie tas barbarų minias? Ir ar tikrai S.Parulskis mano, kad „Politikams keli šimtai, keletas ar net keliolika tūkstančių aukų ne kliūtis – užtat verslas, ekonomika atsigaus. Štai ši veidmainystė pati bjauriausia“?
Ar tikrai Vakarų politikams nesvarbu, kiek žmonių jų šalyse žūsta nuo teroro vardan „barbarų“ darbo jėgos nesvarbu iš kur? Iš šių teiginių galima suprasti, kad jokio skirtumo tarp maoistinės Kinijos, stalinistinės Rusijos, chmeristinės Kambodžos su šimtais milijonų nužudytų jų piliečių ir pokarinių demokratinių Vakarų nėra. Visi vienodi? Politkorektiškai nesutinku, kol nebus įrodyta kitaip.
Taip, problema aiški, nesiginčiju, pats esu rašęs ne kartą ir ją įvardijęs. Nesveiko politkorektiškumo išdava – susimovimas su imigrantų iš teokratinių diktatūrų integracija. Susimauta ir dėl feodalinio, atsiprašau – nacionalistinio, Europos mentaliteto. Vaizdžiai tariant, Europa ir liko feodaline, antraip nei JAV. Kaip tik todėl ir nepateisinamas siekis sužlugdyti Europos Sąjungą, kurios valdymą būtina reformuoti idėjų, jos biurokratinio aparato kontekste.
Susiskaldymas gi yra blogiausia alternatyva Europai. Politikų politinė veidmainystė, tačiau, nepateisina fašistinių išpuolių, piktdžiugiškų plojimų, puolimo į kitą kraštutinumą. Toks yra mano politkorektiškas atsakymas politkorektiškumo kritikams – ir man pačiam.
