Geležinkelis iš Radviliškio į Klaipėdą – geriausias ištuštėjusios Lietuvos liudininkas. Dešimtis kilometrų važiuoji per miškus, tuščius laukus, kuriuose dunkso tik viena kita sodyba. Nebereikia keleivinių traukinių, nes nebėra kas jais keliautų.
Tad lrytas.lt žurnalistai įsiprašė į krovininius vagonus tempiantį lokomotyvą, nes šis geležinkelis driekiasi per gražiausią, aukščiausią ir ilgiausią Lietuvoje Lyduvėnų tiltą. Šis statinys traukia smalsuolių žvilgsnius, tačiau jį pamatyti galima tik iš apačios. Vaikščioti tiltu draudžiama, o važiuoti nėra galimybių.
Visos konstrukcijos girgždėjo
„Pirmą kartą važiuojant tiltas daro milžinišką įspūdį. Žinoma, vėliau prie jo pripranti“, – žadino smalsumą iš Radviliškio pajudėjusio lokomotyvo mašinistas Rimvydas Sabakonis. Trisdešimt metų šį darbą dirbantis vyras suskaičiavo, kad per pusmetį iš Radviliškio į Klaipėdą važiavo pusšimtį kartų, tad tiltas jam – tik tam tikras kelio ruožas, kurį prariedėjus prasideda įkalnė. Ją įveikti prireikia nemažai mašinisto įgūdžių.
Lyduvėnų kaimas nuo tilto lyg žaislinis. Po tiltu teka Dubysa, specialiose kišenėse ant tilto pasitinka statinį prižiūrintys geležinkelininkai ir apsaugos darbuotojai. Beje, upės nuo tilto beveik nematyti, o tik pievos. Tokia yra šio tilto keistenybė.
Lyduvėnų tiltas yra 599 metrų ilgio ir 42 metrų aukščio, šiemet jam sukako šimtas metų. Pirmąją medinę estakadą pastatė Vokietijos karo belaisviai. Nors tuo metu jis buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje, bet traukinių eismui netinkamas. Sako, kai garvežys važiuodavo per tiltą, visos konstrukcijos nejaukiai girgždėdavo.
Todėl okupacinė vokiečių valdžia nutiesė metalinį tiltą, ant kurio užkėlė Vokietijos kanclerio Otto von Bismarcko statulą.
Per karą susprogdino
Dabar keista girdėti, kad tiltu buvo toks intensyvus eismas, jog juo per parą keliaudavo iki 12 tūkst. keleivių. Per tiltą plaukdavo maldininkų būriai į Šiluvos atlaidus, buvo vežama daugybė krovinių.
Deja, dabar gyvenimas Lyduvėnuose apmiręs, juo per parą važiuoja vos po kelis traukinius. O būdavo laikai, kai Lyduvėnų gyventojams laikrodžių nereikėdavo. Kiek valandų, jie žinodavo pagal pravažiuojantį traukinį.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais, Lyduvėnų tiltas buvo susprogdintas, tačiau sovietmečiu jis jau 1951-aisiais buvo atstatytas. Prieš dešimtmetį buvo sustiprintos tilto atramos, statinys perdažytas, įrengti apžiūros laiptai.
Dairosi į ąžuolą pakelėje
Iš Lyduvėnų stoties likę tik perono likučiai, keturių išsiraizgiusių kelių – nė žymės.
Įkalnėje už Lyduvėnų tilto – ąžuolas, kuris mašinistams yra savotiškas ženklas. Jeigu plačiai išsišakojusį medį pravažiuoji, gali lengviau atsipūsti: įkalnę įveikei. R.Sabakonis patikslino, kad į medį mašinistai labiau dairydavosi važiuodami senais sovietiniais lokomotyvais.
Būdavo, kad pavargęs lokomotyvas įkalnės ir neįveikdavo. Tada reikėdavo važiuoti atgal, mėginti įsibėgėti ir dar kartą bandyti pakilti. Jeigu ne – kviesti pagalbą. Ir taip būdavo.
Tiesa, prie Telšių yra dar statesnė įkalnė, kur krovininiai traukiniai slenka vos 20 kilometrų per valandą greičiu.
Veža baltarusiškas trąšas
Iš Radviliškio į Klaipėdą vykstantis „Siemens“ lokomotyvas tempia 62 vagonus, prikrautus baltarusiškų trąšų. Bendras krovinio svoris – 4,8 tūkst. tonų. Šiuolaikiškas lokomotyvas patemptų ir dvigubai daugiau vagonų, tačiau Lietuvoje nėra tokių didelių stočių, kad ilgas sąstatas įtilptų sustoti.
Trąšos iš Baltarusijos – pagrindinis krovinys iš Radviliškio į Klaipėdą, kur jis perkraunamas į laivus. Jas vežantys traukiniai į uostamiestį rieda per Telšius, o tušti grįžta per Pagėgius, kad neapkrautų geležinkelio.
Tačiau traukinys numeris 3331, kuriuo važiuojame, ypatingas, lokomotyvo tempiami prikrauti vagonai juda ne įprasta, o priešinga kryptimi, per Pagėgius. Jam dažniau užsidega žalia šviesa, tad stotyse tenka rečiau stoviniuoti.
Grožisi laukine gamta
Kelias į Klaipėdą per Pagėgius R.Sabakoniui įdomesnis. „Čia ne toks intensyvus traukinių eismas, laukinė gamta, o gryno oro gali prisikvėpuoti į valias neidamas į mišką“, – atidaręs langus šypsojosi mašinistas.
Jam gražu stebėti vis besikeičiančią gamtą – bundantį pavasarį, vasaros žydėjimą. Tik rudenį liūdniau. Ir kai rūkas iš pelkių paryčiais kyla. Tada už keliasdešimt metrų nematyti ženklų, tad kelią reikia itin įdėmiai stebėti.
Lapės, stirnos, briedžiai, šernai – įprasti žvėrys, kurie pasitaiko traukinio kelyje. Kai juos traukinio žibintai naktį ištraukia iš tamsos, būna, kad laukiniai žvėrys sustingsta, tad nelaimių neišvengsi. Dunkstelėjimai į lokomotyvą, kurio kabinoje tikrai nėra pragariško triukšmo, puikiai girdėti.
O didesnių nelaimių mašinistui ar pavyko išvengti? „Buvo vienas savižudis“, – matyti, kad prisiminti po traukinio ratais puolusio žmogaus R.Sabakonis nenori.
Laimė, dabar vairuotojai per pervažas prieš atvažiuojantį traukinį rečiau iššoka. Tai vėlgi dėl tuštėjančios Lietuvos. Kaimuose mažai žmonių belikę. Be to, dabar ūkininkai apsiginklavę brangia technika. Šiuolaikiško traktoriaus ar kombaino girtuokliui nepatiki.
Prietaisas neleidžia užmigti
Šiuolaikiškas lokomotyvas – tai ne sovietinis traukinys 2M62, kuriame mašinistus pasitikdavo tikras pragaras. Gesdavo varikliai, rūkdavo dūmai, tad į Klaipėdą mašinistai atvažiuodavo juodi kaip velniai. Dabar tai praeitis, kuri R.Sabakoniui – kaip baisi pasaka.
Tik ar naktį naujo lokomotyvo kabinoje nesimerkia akys, kai traukinys taip maloniai supa? Pasirodo, nuo to saugo specialus prietaisas kabinos kampe.
Jis signalizuoja, kai pajunta, kad geležinkelininkas nebevaldo traukinio. O jeigu mašinisto galva nusvyra ant valdymo svirčių, traukinys automatiškai stabdomas. Tada lauk nemalonumų.
Gyvybės ženklų nedaug
Čiuteliai (Radviliškio r.) – pirmas kaimas, pro kurį nebevažiuoja keleiviniai traukiniai. O kadaise buvo medinė stotis, budėtojas. Dabar – tik krūmais apaugęs pylimas. Pirmas traukinio sustojimas – Tytuvėnuose (Kelmės r.). Tenka praleisti į Radviliškį dundantį traukinį.
Viduklėje (Raseinių r.) taip pat buvo nemaža stotis. Čia naktimis prasilenkdavo keleiviniai traukiniai: vienas į Rygą, kitas – į Černiachovską. Bet jie signalais jau keletą metų Viduklės nebesveikina. Tiesa, čia dar yra šiek tiek gyvybės: darbininkai iškrauna vagoną, prie savo technikos triūsia geležinkelininkai. Už Viduklės traukinys lekia virš magistralės Vilnius–Klaipėda, kuria siuva automobiliai, bet toliau lokomotyvą pasitinkantys Varlaukis (Jurbarko r.), Batakiai ir Lauksargiai (Tauragės r.) prie geležinkelio mirę.
Šienlaukis (Raseinių r.) – irgi be gyvybės ženklų, o juk kadaise prie stoties ir krovinių rampa buvo, atveždavo ir iškraudavo akmens anglių. Dabar kroviniams gabenti užtenka sunkvežimių, traukinių nebereikia.
Traukinį sveikina vaikai
Nuo Šienlaukio iki Tauragės – apie 40 kilometrų. Geležinkelis toks, kad traukinys šį atstumą gali pats nuriedėti.
Pakeliui traukiniui mojuoja vaikai, prie tilto netoli Tauragės susirinkę kareiviai. Anot R.Sabakonio, dažniausiai taip traukinį sveikina mažyliai, suaugusieji rečiau. Jeigu važiuojama ne miestu, mašinistai sveikintojams atsako signalu.
Mašinistus sveikina ne tik žmonės. Geniuose (Pagėgių sav.) jiems sparnais moja ištisas vėjo elektrinių parkas. Atidarytas šiais metais, jis yra didžiausias Lietuvoje. Net trisdešimties vėjo elektrinių galia – 73 megavatai.
Pažymėta avarijų virtine
Geležinkelio 134-asis kilometras – nelaimingas. Birželį čia įvyko avarija, per kurią nuo bėgių nuvirto aštuoni vagonai, riedėję iš Klaipėdos į Radviliškį.
Keturios ar penkios avarijos čia buvo ir anksčiau, o viena didžiausių įvyko prieš keturis dešimtmečius, kai nuo bėgių nulėkė daugiau nei pusė sąstato ir į aplinką išsiliejo daugybė amoniako. Teko evakuoti aplinkinius gyventojus, gamtai buvo padaryta didelė žala.
Gal avarijos čia įvyksta dėl nestabilaus grunto, gal pelkė kalta. Po paskutinės nelaimės pakloti nauji bėgiai, sutvarkytas pylimas.
Stotyje – vien žali vagonai
Traukinys prašauna pro Pagėgius, o R.Sabakonis prisimena, kaip sovietmečiu tekdavo pro šį miestą važiuoti apylanka dėl raketų bazės. Mat geležinkeliu įvažiuoti į jos teritoriją būdavo draudžiama. Tad lokomotyvą tekdavo perkabinti į traukinio galą, gaišti laiką.
Vilkyčiuose (Šilutės r.) – paskutinis traukinio sustojimas, bet jis taip pat neužtrunka. Penkios su puse valandos – ir priekyje jau Klaipėda.
Rekonstruotoje „Draugystės“ geležinkelio stotyje – beveik vien žali vagonai, kuriuose – baltarusiškos trąšos. Išties Baltarusijos gamintojai maitina šį transporto sektorių.
Nelengva gauti leidimą
Tie, kas mano, kad patekti į krovininio traukinio lokomotyvą nesunku, klysta. Įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovams tenka ne vieną kartą nurodyti tikslą, tikinti, kad domina tikrai ne prie Pagėgių įvykusi avarija.
Po to laukia geležinkelio transporto eismo saugos instruktažas depe, pasivaikščiojimas po lokomotyvą, instruktoriui kantriai aiškinant, kur nekišti nagų, kaip elgtis šalia geležinkelio bėgių.
Ir tik po to Lokomotyvų skyriaus viršininkas Dalius Jusaitis įteikia raudoną leidimą, suteikiantį teisę važiuoti lokomotyvu iš Radviliškio į Klaipėdą.
