Pirmosios oficialiai iš pabėgėlių stovyklos Graikijoje į Lietuvą perkeltos šeimos istoriją sekiau nuo pat jų atvykimo į mūsų šalį. Tas atvykimas buvo, kaip dabar mėgstama sakyti, „su fanfaromis“. O ir tos „fanfaros“ turėjo nemenka intrigos ir „slapto viešumo“ prieskonį.
Nors oficialiai nebuvo niekur skelbta, kada ir kaip atvyks pirmoji pabėgėlių šeima, laiką ir vietą tą šaltą gruodžio dieną žinojo visi. Visi ir susirinko.
Pamenu, kai prasivėrus dvipusėms durims į pasitikimo salę išėjo Alany šeima, prasidėjo tikra sumaištis. Penkiametis vaikas ėjo įsikibęs į tėvo ranką, o aš galvojau: gal ir gerai, kad stora vilnonė kepurė nusmukusi beveik ant akių, tad mažylis, ko gero, matė mažiau aplink jį verdančio chaoso – spaudos atstovai, kurių ten „neturėjo būti“, užgriuvo juos tikrąja to žodžio prasme. Vaikų mama sumišimą bandė slėpti šypsena, bet išgąsčio pilnos akys išdavė, kad toks pasitikimas anaiptol nėra malonus ir kažin, ar apie tokį dėmesį juos kas nors įspėjo, ar bent pasakė, kaip reikėtų elgtis.
Kas anuomet trukdė tiesiog surengti spaudos konferenciją arba tyliai įsodinti juos į laukiantį transportą dar uždaroje oro uosto zonoje? Viešai eksponuoti lyg ir nepadoru, bet parodyti labai knietėjo? Prasta pradžia.
Toliau buvo dar įdomiau. Kai Lietuvoje įsikūrę irakiečiai suprato, kad tik atvykę negavo pabėgėlio statuso, tik teisinę apsaugą, o po dvejų metų šis klausimas bus svarstomas iš naujo, kreipėsi į teismą. Pralaimėjo. Atrodytų, na ir kas čia tokio?
Įsivaizduokite save su dviem mažais vaikais pergrūsta valtele naktį banguota jūra išvykstantį į kelionę, kuri gali baigtis mirtimi.
„Buvo labai baisu, žinojome, kad gali nutikti blogiausia, buvome su žmona sutarę, kad jei vienas iš mūsų įkristų į vandenį, kiti šoktų paskui jį – jei lemta mirti, tai mirtume visi, jei lemta gyventi saugiai – tai darytume visi kartu“, – su lrytas.lt žurnaliste Ruklos pabėgėlių priėmimo centre kalbėjo Yeasseras Alany.
Išgyvenate, po kelių mėnesių atsiduriate šalyje, kuri turi tapti saugiais jūsų namais, bet išgirstate, kad ši svetinga valstybė po dvejų metų iš naujo spręs, ar jūsų tėvynėje nepasikeitė situacija ir jūs galbūt galite ten grįžti.
Ar po tokių išgyvenimų galėtumėte lengvai pasiduoti? Ar tikrai Lietuvos valdininkai, sunkiai randantys pabėgėlių stovykloje galinčių vertėjauti pagalbininkų, gali objektyviai žinoti, kad persekiotai šeimai grįžti į Iraką saugu?
Alany šeima buvo pirmoji, kuri viešai prabilo ir apie kitą skaudulį – integravimo sistemą. Už vieną priimtą pabėgėlį Lietuva iš Europos Sąjungos gauna nuo šešių iki 10 tūkst. eurų. Atrodytų dideli pinigai, bet paskaičiuokime: vienkartinė įsikūrimo pašalpa – 204 eurai žmogui, taip pat pirmuosius šešis mėnesius mokama ir mėnesinė 204 eurų pašalpa, o antrąjį pusmetį ji mažėja per pusę – iki 102 eurų. Iš ES skirtų pinigų apmokamos dantų gydytojo ar kitos srities medikų paslaugos, kartais prireikia vertėjo ar teisininko paslaugų, tad per metus išlaidos pasiekia 3 tūkst. eurų.
Kitą sumos dalį sudaro mūsų pareigūnų vizitai į Graikijos, Italijos bei Turkijos pabėgėlių stovyklas, dokumentų sutvarkymas ir bilietai į Lietuvą.
Teko išgirsti ir puse lūpų išsakytų kai kurių politikų pasvarstymų apie tai, kad mūsų pareigūnai pabėgėlių stovyklose dirba taip nuoširdžiai, kad pasakodami, kokia graži ir svetinga Lietuva, paprasčiausiai pamiršta paminėti tam tikrus niuansus. Kai pabėgėliai čia atvyksta, tikrovė juos nustebina, bet kam gi pasiskųsi, kad esi apgautas, kad šalis po dvejų metų gali paprasčiausiai išsiųsti tave į tėvynę, iš kurios gyvas ar miręs stengeisi ištrūkti?
Žaviuosi europarlamentaro Petro Auštrevičiaus entuziazmu. Leidęs Alany šeimai apsigyventi savo vasarnamyje Juodšiliuose, dar ir daržą pasodino. Tikino, kad jokios atsisveikinimo žinutės iš savo globotinių nėra gavęs, tad viliasi, kad bulvių kasti irakiečiai sugrįšią.
Gal ir sugrįš, juk pažadėjo. Bet jei šio pažado nesilaikys, negaliu jų kaltinti. Turėdama du mažus vaikus veikiausiai elgčiausi panašiai ir nelaukčiau, kol Lietuva ištirs saugumo situaciją Irake.
Ir tai tik pirmieji iš 1105 asmenų, kuriuos Lietuva turi persikelti. Gyvename kaip pasakoje – kuo toliau, tuo įdomiau.