Žmonės stengėsi pramokti nors kiek lenkiškai, kad galėtų mėgautis kokybiška televizija bei jos programa, skaityti lenkiškus žurnalus, nors tuo metu juos buvo ganėtinai sunku gauti.
Tačiau masiškai kemšamas sovietinių idėjų ir vėliau prasidėjęs pigių šou šlamštas padarė savo – kur kas paprasčiau buvo kalbos nesimokyti ir žiūrėti tai, kas siūloma, suprantama rusų kalba, antra vertus, Lenkijos TV galėjo matyti tik Kaune ir kai kur jo apskrityse. Ir žmonės pagaliau pasidavė.
Ko gero, sulauksiu kaltinimų rusofobija, tačiau užduokime kiekvienas šį klausimą sau – kas tai yra? Ką mes vadiname rusofobija? Kaip jūs tai suprantate? Jei aš, pavyzdžiui, nesidomiu kinų kultūra, ar tai reiškia, kad aš esu kinofobė?
Tuomet kinofobais galima laikyti, turbūt 99,9 proc. Lietuvos gyventojų. Ir tuomet kitas klausimas – kodėl rusų kultūra mums turėtų būti kuo nors ypatinga, artimesnė, savesnė nei kitos kultūros? Už kokius nuopelnus mums, lietuviams, ir mūsų kultūrai? Jie gal mūsų kultūrai padėjo sustiprėti, turėjo ypatingą, stiprų teigiamą poveikį?
Bet mūsų istorija pateikia visai kitokius pavyzdžius, vien spaudos draudimo šimtmetis ko vertas. Kodėl dabar, užmiršę knygnešius ir savosios kultūros troškimą, kuris liepsnojo mumyse sunkiausios priespaudos laikotarpiu, būdami laisvi dabar savanoriškai save rusifikuojame? Esame laisvi rinktis, bet nesirenkame? Rusų kultūra turi ir teigiamų savybių, klasikinės literatūros, aukštojo meno, klasikinės muzikos pavyzdžių – bet bėda ta, kad tokios kultūros išraiškos yra beveik nežinomos ir neprieinamos.
Vietoj to mums nevaržomai siūlomas pigiausias ir primityviausias surogatas – kas iš tiesų yra pavojinga – beveik visais atvejais užkrėstas propagandiniu virusu, sovietmečio šlovinimu, Rusijos „atskiro kelio“ ir tariamo „ypatingo dvasingumo“ propagavimu, Vakarų kultūros niekinimu. Ar tokia „kultūra“ mums reikalinga ir priimtina? Tikrai ne.
Ar šios situacijos suvokimas ir pavadinimas savo vardu yra rusofobija? Būtent tokios rusiškos „kultūros“ prasme – tuomet tikrai taip. Baisiausia, kad ir mūsų pačių kultūra šiandien patiria itin didelį nuosmukį, o transliuojamos laidos ir filmai skirti trečiarūšiams žmonėms, mielai suvartojantiems visą pateiktą kičą ir reikalaujantiems dar daugiau pigių ir banalių šou. Užuot sekę pažangesnių kaimynų pavyzdžiu, mes leidžiame formuoti tik tokį savo apgailėtiną skonį.
Didžiausių šalies skaitmeninių televizijų operatorių darbuotojai ir dabar intensyviai siūlo savo paslaugas žmonėms, kaip didžiausią ir svariausią argumentą pateikdami „dar daugiau rusiškų kanalų paketą“. Ir paradoksas tas, kad šiandien, kai mes galime žiūrėti, ką norime, mums jau nieko daugiau ir nebereikia, tiesiog užtenka pigių rusiškų kanalų, kurie, atrodo, per laiką mums jau įaugo į kraują. Jei rusiški kanalai – kaip prizas, kurį griebia beveik visi, tai tik parodo, iki kokio lygio mes nusiritome ir kokie neatsparūs esame žemo lygio TV programoms bei filmams.
Kokybiški kaimyninių šalių, pvz., lenkiški filmai, itin retai rodomi Lietuvos televizijose. Kodėl kokybę mes pakeičiame niekam tikusia kiekybe? Rusijos taktika šiuo atveju yra tokia, ant kokios vis dar užkimbame – dėl to, kad ji pasiūlys filmų paketą beveik nemokamai. Su labai didelėmis nuolaidomis.
Ji finansuos savo žemiausio lygio dainininkų atvykimą į Lietuvą, pristatant juos kaip „pasaulinio lygio žvaigždes“ – jūs tik klausykitės, jūs tik žiūrėkit, kol smegenys per viršų išlips ir kol nebesugebėsite atskirti to, kas yra profesionalu, nuo pigių blizgučių.
Net estai už lietuvius kur kas labiau atsparesni. Nes jie lygiuojasi ne į rusą ir jo varganą programą, o į suomius. Jiems suomiai yra autoritetas ir jie tik juokiasi iš rusų bandymų „prastumti“ savo filmus ar koncertus – jiems tiesiog to nereikia.
Ne lygis. Jie ir nemokamai nežiūrės viso to pigaus šlamšto – geriau susimokės ir paklausys bei pažiūrės tai, ką rodo suomiai. Jų nenupirksi numetęs niekam nereikalingą apgraužtą kaulą. O mūsų mentalitetas šito vis dar reikalauja. Ir rusiški kanalai, visi jų paketai yra graibstyte graibstomi.
Mes pakaitalo tokiai brukamai rusiškai popkultūrai neturime. Nes ir nenorime jo turėti. Lietuva yra sala kultūros prasme, bet visiškai nenori mokytis kitų kalbų ir semtis kitų kultūrų, kartu užverčiama pigiu/nemokamu beveik vien tik rusišku šlamštu, kuriam kol kas nėra visiškai jokios alternatyvos. Kodėl lenkakalbiai vaikai neturi galimybės žiūrėti filmukų, pvz., lenkų kalba „Forum Cinemas“ arba „Multikino“, bet nevaržomai gali žiūrėti viską, kas transliuojama iš Rusijos?
Kodėl apstu trečiarūšių rusiškų filmukų, bet pamatyti kur nors lenkišką – didis gyvenimo įvykis, nebent per kokį filmų festivalį? Tam pasitarnavo ir dirbtinai sukurtas lenkų kalbos ir kultūros baubas, bėgam tekinom nuo lenkų ir nepastebėjom, kaip paskendom rusiškos „kultūros“ srutose iki ausų. Tai aišku ir tiems Lietuvoje gyvenantiems rusams, kurie patys bėga nuo tokios „kultūros“ ir ieško vakarietiškų kokybiškų filmų bei programų.
Rusų kultūrinė propaganda vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pas kaimynus, kaip ir Lenkijoje, bet ten ji tiesiog priversta būti subtilesnė. Nes lenkai turi įgimtą nepriėmimą nei rusų kalbos, nei kultūros – ne visi, bet dauguma – kaip sociumas.
Todėl jie visiškai nesidomi Rusijos kultūriniu gyvenimu, dėl to jų nepritrauksi pigiais koncertais, jie nežiūri rusiškos TV, todėl per tokiu būdu skleidžiamą propagandą juos sunku paveikti ir Rusijai kyla kur kas sudėtingesnis uždavinys dėl poveikio lenkams priemonių. Lenkija po Antrojo pasaulinio karo tapo monoetnine valstybe, nes tautinių mažumų po karo beveik nebeliko. Šiuo metu didžiausia ten gyvenanti tautinė mažuma – ukrainiečiai (gerokai mažesnė nei iki karo), šiek tiek mažiau baltarusių, labai mažai likusių vokiečių ir labai mažai rusų – daugiausia emigrantai, Suvalkų krašte – prie Punsko ir Seinų yra ir lietuvių
Kadangi čia primityvios propagandos skleidimo priemonės neveikia, mėginama kurstyti antiukrainietiškas nuotaikas. Šios nuotaikos skleidžiamos per nacionalistines grupuotes, kurios šiandien ganėtinai stiprios, nes net jei ir nėra juos remiančios valdžios, tai į jų veiklą kol kas žiūrima labai pro pirštus.
Itin plačiai ir garsiai eskaluojama 1943 metų Voluinės tragedijos tema, kas yra paranku Rusijai, besistengiančiai nukreipti dėmesį nuo sovietų įvykdytų nusikaltimų arba kaip nors juos atsverti ir kurstančiai būtent tokias nuotaikas.
Nepaisant to, lenkai ir šiandien stengiasi išlikti budrūs. Kova su rusų propaganda bei veiksmais yra nuolatinė, kadangi jie visuomet ieškos spragų, kur gali pralįsti. Realiai suvokiamas pavojus, kuo viskas gali baigtis, jei bus numota ranka.
Štai neseniai buvo atšauktas bevizis rėžimas su Kaliningrado sritimi pasienio gyventojams, nes infiltracija iš šios pusės buvo jaučiama ganėtinai didelė. Nepaisant verslo lobizmo ir spaudimo, įvairių nuomonių ir diskusijų šiuo klausimu, atšauktas bevizis režimas Kaliningrado gyventojams nebus grąžintas, bent jau artimiausiu laiku.
Lietuvoje žmones bandoma paveikti primityviai ir tiesiogiai, be didesnių pastangų – pradžiai bandant prisijaukinti prie rusų kultūros (raktažodis: „nepainiokite su politika“ ir t. t.) kuo daugiau masių, o paskui jomis manipuliuojant per TV.
Tuo metu, pvz., Lenkijoje toks scenarijus beveik neįmanomas. Ten jie priversti papirkinėti vietines marginalias partijas, judėjimus, slėpti viską po tautine retorika ir, be abejo, viskas turi būti lenkų kalba – metodas „TV+koncertas“ ten neveikia, kaip kad Lietuvoje, nes tokiam produktui neatsiras vartotojų.
Lenkijos atveju priešnuodis taip pat yra stipri ir apimanti visas gyvenimo sferas savoji kultūra. Skirtinga, bet kartu turinti panašumų situacija yra kaimyninėje minėtoje Estijoje. Patys estai, orientuodamiesi į suomius ne tik politine bet ir kultūrine prasme, visiškai nesidomi rusų kultūra, todėl „auksiniai paketai su dar daugiau rusiškų kanalų“ ten neveikia tokiu mastu kaip Lietuvoje, nekalbant apie didelę rusakalbių mažumą, kuri ir yra vienintelė šio produkto auditorija.
O mūsų situacija tokia, kad lenkų kultūros lietuviai visiškai išsižadėjo, nors tai kažkada buvo kultūra, skirtingai nuo rusų, kurią kūrė ir mūsų protėviai, kartu su lenkais daugelį amžių. Kitų kultūrų mes neprisijaukinome ir puolėme visa galva rusams tiesiai į glėbį, nes savoje kultūroje tiesiog nebeturime kuo užkimšti susidariusių spragų.
Tuo metu kaimyninėje Latvijoje yra dvi paralelinės visuomenės. Rusakalbių ten yra daugiausia. Jie gyvena savo atskirą gyvenimą Latvijos valstybėje ir nieko jiems daugiau nereikia. Dauguma latvių jaučiasi esantys savo šalyje mažuma kultūrine prasme, ir toks faktorius juos labai sutelkia, suburia prie savos kultūros, todėl, nepaisant ten gyvenančių rusakalbių skaičiaus, patys latviai yra kur kas atsparesni propagandai nei lietuviai.
Dauguma jų atvirai niekina propagandą ir ją nešančią kultūrą, kuri bando juos spausti jų pačių valstybėje. Paradoksas, bet lietuviai, turintys geriausią demografinę situaciją savo valstybėje, palyginti su Latvija ar Estija, mažiausiai atsparūs rusų įtakai.
Tai ir dėl abejingumo, ir dėl nesuvokimo, kaip jų sąmonę veikia iš pažiūros, atrodytų, nekalta populiarioji rusiška kultūra ir pigūs koncertai, ir kuo tai gali virsti ateityje, kai ši kultūra su laiku visiškai išstums savą, lietuvišką. Nes „daugiau rusiškų kanalų“ pas mus yra netgi labai pageidautina norma.
Didžiausia mūsų klaida – leidimas įsiviešpatauti nevaržomai rusų kultūrai, kuri esant dabartinei situacijai yra naudoja kaip vadinamoji soft power – švelnioji jėga, kuri prijaukina žmones, o vėliau mėgina jais ir jų nuomone manipuliuoti. Šiame kontekste mes esame labai naivūs ir aplaidūs, dauguma nieko blogo nemato žiūrėdami rusišką televiziją, o vėliau nebesugeba atskirti tiesos nuo subtiliai brukamos propagandos.
Lygiai taip pat masiniai rusų dainininkų koncertai Lietuvoje jau sukuria įspūdį, kad tai ir yra tikroji kultūra, ir daugelis lietuvių dėl savo provincialumo ir menko akiračio tiki, kad jie daugiau neturi jokios alternatyvos.
Nes kitų, kad ir artimiausių kaimynų, šalių kultūra jiems yra tolima, o vienintelė „sava“ yra būtent rusiška. Ir „sava“ juk negali būti bloga? Taip spąstai užsidaro. Lenkų, latvių, kitų kalbų mokėjimas galėtų būti tam tikra atsvara, nes ypač lenkų kultūra yra mums artima ir turi daug ką pasiūlyti.
Jei mokyklose būtų mokoma ne vien rusų kalba kaip užsienio, o šalia kaip pasirinkimas būtų ir lenkų, latvių kalbos, po kiek laiko situacija pradėtų keistis. Tokiu būdu būtų išmušta dalis argumentų ir iš prorusiškų tomaševskininkų. Būkime atviri – didelę dalį Lietuvoje rusiškų koncertų lankytojų, TV žiūrovų auditoriją sudaro vietiniai lenkai, o juk jų kur kas daugiau nei rusų Lietuvoje.
Visuotinis lenkų kalbos mokėjimas pakeistų šią situaciją ir padėtų kovoti su rusiška propaganda, nes rusų kultūra būtų ne vienintelė, turinti stiprias pozicijas Lietuvoje. Be abejo, reikia kelti ir savo kultūros lygį, bet tai reikia daryti tikrai ne rusų pavyzdžiu, o ieškant alternatyvos Šiaurės šalių, latvių, estų bei lenkų pavyzdžiais.
