D.Kedį demaskavo ne tik liudininkai, patvirtinę, kad D.Kedys pats užsisakė lipdukus su užrašu „Kauno keliai“, kuriuos užklijavo ant žudynių dieną vairuojamo mikroautobuso. Liudininkai matė, kai jis pirko šovinius vienoje ginklų parduotuvėje Kaune.
Tačiau svarbiausia, kad rasta daugybė D.Kedžio DNR pėdsakų jo vairuotuose automobiliuose 2009-ųjų spalio 5-ąją. D.Kedžio DNR buvo nustatyti iš jo tėvų Laimutės ir Vytauto Kedžių seilių, jų mėginiai buvo paimti kitą dieną po žmogžudysčių.
Žudiko DNR buvo rasti ant automobilių vairo, pavarų perjungimo svirties, taip pat automobiliuose paliktų daiktų: butelių, kramtomosios gumos. Ant rastos liemenės užtiktas ir D.Kedžio kraujo lašas. Stabdydamas J.Furmanavičiaus automobilį, savo pėdsakų D.Kedys paliko ir jame. Ant daiktų, paimtų iš D.Kedžio ir nuvežtų į jo slaptavietę taip pat rasti jo DNR. Abejonių neliko.
Bylos metu buvo kalbama ir apie D.Kedžio seserį Neringą Venckienę. Ne vienas liudininkas patvirtino jos įtaką planuojamiems D.Kedžio veiksmams. „Jaučiau, kad N.Venckienė šeimoje yra dominuojanti“, liudijo Laimutė Stankūnaitė.
Vaizdo įrašai su mergaitės pasakojamomis „pedofilijos“ istorijomis, netgi girdimais N.Venckienės „patarimais“ ką ir kaip pasakoti, būdavo leidžiami tik po galutinės N.Venckienės peržiūros. Ji savo nusikaltėliui broliui buvo neginčijamas autoritetas. „Neringa taip sakė, Neringa taip patarė“, kartodavo D.Kedys.
Kad N.Venckienė pritaria brolio planams žudyti ir jį skatina patvirtino ir svarbiausias liudytojas Mindaugas Žalimas: „Teisėja Neringa Venckienė savo broliui Drąsiui Kedžiui liepė nieko nelaukti ir žudynes Kaune pradėti 2009 metų spalio 5 dieną 8 valandą ryto“. Apie tai kalbėjo ir R.Ivanauskas: „Ji – autoritetingas asmuo, teisėja, ji pritaria.“
Visa tai buvo ir anksčiau numanoma, dar tik prasidėjus D.Venckienės vykdomai D.Kedžio gynimo ir kartu mergaitės atėmimo iš motinos kampanijai. Deja, galingų Lietuvos politikų kohorta stojo N.Venckienės pusėn. Dabar, įrodžius D.Kedžio vykdytų žudynių faktą ir kartu N.Venckienės melą, reikėtų laukti tų politikų viešo atsiprašymo. Nesant jo, būsimasis Seimas vėl gali tapti melo ir nusikaltėlių gynimo urvu. Deja, vasara baigiasi, o atsiprašymo nėra.
Ką tuomet kalbėjo ir dabar kalba šia tema politikai? Pradėkime nuo naujesnių minčių. Seimo narys Povilas Gylys 2015 rugsėjo 3 viešai kreipėsi į prezidentę: „Ponia prezidente, Jūs turit galimybę pareikalauti, kad Garliavos bylų brūzgynas būtų pravalytas ir kad žmonės pagaliau sužinotų tiesą.
Galima būtų pradėti nuo teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo bylos ir atsakyti į klausimą, kas iš tiesų jį nužudė – pedofilų ir jų rėmėjų klanas ar supykęs (!) mergaitės tėtis. Tauta laukia atsakymų. Jie svarbūs valstybės tvarumui, jos ateičiai“. Bet prezidentė jau visus metus tyli, taip išeitų, kad valstybės tvarumas ir jos ateitis, jai ne taip ir svarbus.
O štai tuometinės (2010) Seimo Pirmininkės pasažas po Kėdainių teismo sprendimo grąžinti vaiką motinai, beje, likus vienai dienai iki Panevėžio teismo priešingo verdikto, kai ji kalbėjo, kad jai „labiausiai pagailo vaiko“, nes „vaikas draskomas į visas puses“.
Argi tai nebuvo nurodymas teismui neatiduoti vaiko motinai? O juk tas neva „draskymas“, kaip dabar paaiškėjo, buvo kraupus mergaitės mokymas tėvo filmuojamų lytinių santykių imitacijų. Ar nevertėtų šiai ekspirmininkei irgi pasakyti tautai žodį, atsiprašyti už savo suklydimą?
Kaip ir ekspremjerui Andriui Kubiliui, 2014 gruodį kalbėjusiam, kad „visa ta Garliavos istorija, jos emociniai impulsai kažkokiu būdu sutampa su mūsų pastangom išsivaduoti iš Rusijos energetinės priklausomybės... kuo arčiau konservatoriai ėjo prie kažkokių projektų realizavimo, tuo daugiau Garliavoje buvo aistrų ir emocijų“. Originali versija!
O štai galbūt būsimo politiko „Lietuvos sąrašo“ kandidato į Seimą Dariaus Kuolio mintys „ketvirtųjų Garliavos šturmo metinių“ proga šį pavasarį: „Mes, lietuviai, su šia atgrasia, besaike prievarta [mergaitės sugrąžinimu motinai iš pedofilijos mokymo namų!] buvome verčiami susitaikyti be šauksmo – kaip su natūraliu kasdieniu dalyku. Suplakti su rėksmingais kampuotais berniukais ar nepavykusiais politikais ir režisuojamoje viešumoje pasmerkti.
Kaip žydai nacių valdytoj Europoj, kaip buožės sovietų pavergtuose kraštuose. Ne tyrimais, ne argumentais, ne tiesos paieškomis, bet jėga, propaganda ir nutylėjimais nuspręsta kliautis“. Negi paaiškėjus D.Kedžio ir N.Venckienės dalyvavimui žudynėse, gerbiamas intelektualas neatsiribos nuo Garliavos kompanijos?
„Drąsos kelias“ iš esmės jau yra išsivaikščiojęs, bet vis dar lieka savo įsitikinimų nelaisvėje. Jos dabartinis lyderis Jonas Varkala rugpjūčio viduryje, kai jau buvo visiškai įrodyta, kad pedofilijos „mokymo centras“ buvo Kedžių namuose Klonio gatvėje, o žudikas – Drąsius Kedys, vis tiek gina D.Kedį: „Drąsius – teisėtais būdais apginti savo vaiką. Tai suponuoja pasitikėjimą valstybe. Buvo parašyta daugybė dokumentų besibeldžiant į institucijų duris… jos neatsivėrė… Žmonių širdžių atvertį atskleidė Drąsiaus laidotuvės… jie ėjo pagerbti žmogų, kuris išdrįso… bet su juo buvo susidorota…“
Įdomu, ar per išpažintį šis ekskunigas prisipažins, kad melavo rašydamas šiuos žodžius ir ar kauniečiai per rinkimus vis dar patikės šiomis sapalionėmis?
Grįžkime į Garliavą, vadinamuosius Garliavos teatro laikus, kai gana žymūs Lietuvos kultūros veikėjai koncertuodavo Kedžių namų kieme, reikšdami paramą Drąsiui Kedžiui ir Neringai Venckienei ir tuo pačiu atitolindami mergaitės išvadavimą.
Žinomas sociologas Vladas Gaidys 2012 m. rašė: „Spėju, jog bet kokia partija, neigiamai atsiliepsianti apie mergaitės globėją, būtinai neteks dalies populiarumo. Ypač dabar, kai N.Venckienę palaikyti viešai ėmė ir žymūs kultūros, meno veikėjai, kurių tikrai neįtarsi nei tendencingumu, nei korupcija, nei veidmainystėmis“.
Dėl kultūros veikėjų neįtarimų čia aiškiai persūdyta. Pats dalyvavimas Garliavos performansuose parodo jų veidmainystę. Pagaliau, jei tai buvo įtakota masinės psichozės, dabar užtektų bent kelių žymesnių Garliavos teatro artistų viešo atsiprašymo ir savo suklydimo pripažinimo. Deja, net ir to nėra.
Man rodos, susitikimuose su kandidatais į Seimą, Lietuvos žmonės turi pareikalauti pasiaiškinti, ar tie galbūt būsimieji nariai vis dar remia nusikaltėlius, sušaudžiusius garbingus Lietuvos žmones, suplėšiusius nekaltų žmonių gyvenimą, sužalojusius nekalto vaiko vaikystę? Nuo jų atsakymų turėtų priklausyti ir jų politinė karjera.
