Šiame interviu politikos veteranas pasidalijo mintimis apie keblumus, su kuriais susiduria socialdemokratų vadovaujamos koalicijos Vyriausybė, ir palygino dabartinės kartos politikų problemas savo patirtimi praeityje, kai politiniai oponentai jį plakė dilgėlėmis, daužė akinius ir bandė susprogdinti.
– Daugelis pensininko gyvenimą įsivaizduoja stereotipiškai: laisvo laiko į valias, sėdi žmogus užsimaukšlinęs skrybėlę su meškere ant upės kranto. Stovėdamas eilėje parduotuvėje paburnoja ant valdžios, ant suoliuko prie daugiabučio šachmatais žaidžia su bendraamžiais. Ar kas nors iš šių stereotipų jums tinka?
– Meškerioti ir medžioti nemėgau ir jaunystės laikais, ir dabar netraukia. Šachmatais mielai žaidžiu, bet ne su kaimynais ant suoliuko, o su kompiuteriu. Yra trys kompiuterinės šachmatų programos, aš renkuosi tą, kur monitoriaus kairėje pusėje rodomi reitingai. Esu surinkęs nemažai taškų.
Į parduotuves vaikštau maždaug po du kartus per dieną – nusipirkti maisto, buities reikmenų. Taip, stovint eilėje mane daugelis atpažįsta, įsitraukiu į diskusijas apie valdžią, politiką. Daugelis jau žino, kad aš nebe Seimo narys, todėl daug priekaištų nebeišgirstu. Bet ir aš pats, kaip vartotojas, pasakau savo kritines pastabas, pavyzdžiui, apie kainas, prekių kokybę.
– Visuotinai žinoma, kad jūs – blaivininkas. Bet jei prispirtų reikalas ir tektų pavaišinti svečius neblaivininkus, ar žinote, kad pirkdamas alkoholį, nepaisant garbaus amžiaus, turėtumėte įrodyti, jog esate pilnametis?
– Žinau, todėl stengiuosi vaikščioti į nedideles parduotuves, kurios neprekiauja alkoholiu. Daugelis gal nustebs, bet Vilniuje tokių yra. Taip darau todėl, kad nenoriu, jog nepilnamečiai snargliai prikibtų ir prašytų: dėdule, duosime centų, nupirk mums alaus. Dėl šios priežasties vengiu didžiųjų prekybos centrų, nors žmona Jadvyga ir prašo ten ką nors nupirkti.
– Jei žaidžiate šachmatus kompiuteriu, vadinasi, kitaip nei daug jūsų bendraamžių, priėmėte elektronikos epochos iššūkius? Ką mieliau skaitote – popierines knygas, laikraščius ar straipsnius internete?
– Kiekvieną rytą pradedu nuo „Lietuvos ryto“ laikraščio. Permetu akimis interneto portalus, pasiklausau radijo. Televizija, aišku, irgi svarbus informacijos šaltinis, ypač „Panorama“. Dar nuo sovietinių laikų esu įpratęs susidaryti pasaulio vaizdą remdamasis kuo įvairesniais informacijos šaltiniais. Nemėgstu vienpusiškumo.
O dėl informacinių technologijų – tiek, kiek man reikia, išmanau. Kiek nesuprantu, padeda anūkas Juras, IT specialistas. Žinoma, aš esu žmogus tos kartos, kuri neatsiejama nuo spaudos, knygų. Turiu jų daug ir gana retų, vertingų. Veikla, kuriai dabar skiriu pagrindinį laiką, reikalauja ir vartyti storas knygas, žinynus, ir naršyti internete.
– Kokia tai būtent veikla, kam skiriate daugiausia laiko?
– Nuo ryto iki vakaro esu užsiėmęs redakciniu darbu Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro (MELC) komandoje. Norime iki 2017 metų sausio 1-osios išleisti atnaujintą elektroninį „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (VLE) variantą. VLE sudaro 25 tomai plius vienas papildymų tomas.
Ar įsivaizduojate, koks milžiniškas darbas yra atnaujinti enciklopedinę informaciją? Reikia pereiti per visus tomus nuo A iki Ž. Pavyzdžiui, Brazilijos prezidentei Dilmai Rousseff buvo surengta apkalta. Taigi darant atnaujinimus reikėjo papildyti ir straipsnį apie Braziliją, ir D.Rousseff biografiją, ir sąvokos „Apkalta“ aprašymą. Aš rašau recenzijas politikos, istorijos temomis, bet tenka pateikti papildymų ir pastabų prie kitų, ne mano specializacijos, bet susijusių.
Planuojame atnaujintą VLE elektroninį variantą paleisti į virtualią erdvę iki Naujųjų, bet visi tomai tikrai dar nebus iki galo sutvarkyti, atnaujinti. Tai fiziškai neįmanoma. Bet turėsime tikrai gerą elektroninę enciklopediją, kuri toli pralenks „Vikipediją“. VLE apie 25 proc. medžiagos skirta Lietuvai, jos įžymiems žmonėms, bet visa kita – žinios apie pasaulį, pasaulinio masto asmenybes.
Rengiant enciklopedinius žinynus teko perversti krūvas tokios rūšies leidinių ir juose aptikau įstabių dalykų. Pavyzdžiui, turiu tokį rusų leidinį „Putinskaja enciklopedija“ („Vladimiro Putino enciklopedija“), kurioje skirta vietos ir mūsų aktoriui Donatui Banioniui (1924–2014 m.). Mat V.Putinas yra sakęs, kad pasirinkti žvalgo (saugumiečio) profesiją jį paskatino vaikystėje matytas anuomet legendinis tarybinis filmas „Ne sezono metas“ („Mertvyj sezon“), kuriame pagrindinį sovietinio žvalgo vaidmenį suvaidino D.Banionis.
– Kairieji ne pirmą kartą valdžioje po Nepriklausomybės atkūrimo, bet atrodo, kad ši kadencija socialdemokratų vadovaujamai koalicinei Vyriausybei – pati sudėtingiausia. Vos ne kas savaitę – skandalas, kuriame linksniuojamas tai vienas, tai kitas ministras, prezidentė per daug nesigilindama griežtai pataria atsistatydinti. Kas, jūsų nuomone, čia vyksta: Algirdas Butkevičius surinko nevykusią komandą ar priežastis – desperatiška rinkimų kampanija, kurioje ne itin vykusiai taikomos juodosios technologijos?
– Artėjantys rinkimai, aišku, yra pagrindinė šių skandalų, kurie dažniausiai baigiasi niekuo, priežastis. Visus šituos dalykus aš patyriau savo kailiu. Dabar pasigirsta nuomonių, esą ši rinkimų kampanija nekorektiška, oponentai taško vienas kitą purvais, bet nepalyginsi dabartinių juodųjų technologijų su tomis, kurios buvo taikomos per 1992 metų rinkimus.
Pirmieji keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo Algirdo Brazausko vadovaujamiems kairiesiems buvo itin sunkių išbandymų metai. Mus kaltino nebūtomis nuodėmėmis – esą jei „komunistai“ laimės rinkimus, Lietuva bus parduota Maskvai, grįš sovietų valdžia, vėl žmonės bus vežami į Sibirą. Tokias ir panašias nesąmones tauškė dešinieji, pamatę, kad valdžia slysta jiems iš rankų. Netgi gąsdino, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) neduos Lietuvai paskolų, jei rinkimus laimės kairieji. Gąsdintojams teko raudonuoti, kai TVF pareiškė, jog paskolos nebus siejamos su rinkimų rezultatais.
Praėjo daug laiko, bet pasenusias politinio kompromitavimo technologijas oponentai prieš socialdemokratus bando taikyti ir dabar. Vis praslysta, esą mes nomenklatūra, buvę komunistai...
Na, kokia gi nomenklatūra, kokie komunistai?! Kaip teisingai sakė A.Brazauskas, Lietuvos komunistų partijoje buvo gal apie 3 procentus komunistų, likusieji – tik partijos nariai. Iš buvusios LKP nomenklatūros aktyvios politikos arenoje veikia tik vienas kitas asmuo ir nebūtinai jis susijęs su LSDP. Taip, Seimo narį Gediminą Kirkilą galima vadinti buvusiu nomenklatūrininku, bet toks buvo ir dabar liberalas Kęstutis Glaveckas, ėjęs gana atsakingas pareigas LKP Centro komitete.
Dabartiniais laikais kovojama išpučiant skandalus, bet nors jau nemuša tiesiogine to žodžio prasme. O juk aš esu gavęs į kailį kaip reikalas, esu plaktas dilgėlių rykštėmis, „megztosios beretės“ man du kartus sudaužė akinius.
O susitikimas su visuomene Šiauliuose 1991 ar 1992 metais vos netapo paskutine gyvenimo diena. Ne tik man, bet ir A.Brazauskui, kitiems Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP, 2001 metais tapusi LSDP. – Red.) atstovams, kurie tada atvyko susitikti su Šiaulių visuomene Šiaulių arenoje.
Pastebėjome, kad sėdime per toli nuo žmonių, tad pasitraukėme arčiau amfiteatrinės estrados, kur sėdėjo šiauliečiai. Ir tada toje vietoje, kur anksčiau buvome įsitaisę, pasigirdo sprogimas. Nors esu laisvamanis, bet tada tarsi aukštesnės jėgos mums pakuždėjo pakeisti vietą.
– Specialiųjų tarnybų ir prezidentės prie sienos spaudžiami socialdemokratai dejuoja, esą skandalai surežisuoti. Bet juk tikras faktas, tarkime, kad Juozo Oleko vadovaujama Krašto apsaugos ministerija už tūkstančius eurų pirko šaukštus ir peilius?
– J.Olekas juk dėl to jau buvo kreipęsis į prokuratūrą. Gal padarė klaidą, kad apie tai viešai nepasakė prieš kylant skandalui. Turbūt reikėjo visa gerkle šaukti: „Pagavau vagį!“ Kita vertus, su gynyba susiję dalykai – jautrūs, per daug pasakysi – iškils keblumų, susijusių su šalies nacionaline gynyba.
Gynybos sfera, jos finansavimas – komplikuotas reikalas daugelyje demokratinių, išsivysčiusių šalių. Buvo toks Japonijos premjeras Tanaka, 1983 metais pirkęs karinius lėktuvus iš amerikiečių kompanijos „Lockhead Aircraft“ ir už tai gavęs didžiulį kyšį. Bet ir nuteistas jis buvo išrinktas į parlamentą.
Ne, nesakau, kad visi mūsų Vyriausybę supurtę skandalai buvo sukurti vien dirbtinai. Padarėme ir klaidų, kai kada elgėmės neapdairiai. Ir tai reikia pripažinti.
– Prezidentė neslepia politinių simpatijų ir antipatijų. Ji aiškiai leido suprasti, kad jai nepatinka ši Seimo dauguma ir jos suformuota Vyriausybė. Jūs buvote artimas A.Brazausko bendražygis. Jam yra tekę eiti šalies prezidento pareigas ir po 1996-ųjų rinkimų, kai jam, kairiųjų prezidentui, teko taikytis su faktu, kad Seimas ir Vyriausybė buvo konservatorių rankose. Ar A.Brazauskas tada kaip prezidentas viešais pareiškimais akivaizdžiai atskleisdavo savo partines simpatijas ir antipatijas?
– Neįmanoma lyginti prezidentų A.Brazausko, Valdo Adamkaus ir D.Grybauskaitės. Tai skirtingų charakterio tipų žmonės, skirtingos jų ambicijos, valdymo stilius. A.Brazauskas, būdamas prezidentu, anaiptol ne visada glostė socialdemokratus. Buvo ir gana kritiškų jo pareiškimų.
Jei kalbėsime apie tą laiką, kai 1996 metais A.Brazauskas buvo prezidentas, o Seime daugumą laimėjo konservatoriai, tai padėtis iš esmės skyrėsi nuo dabartinės. Ta prasme, jei darysime prielaidą, kad prezidento ir Seimo daugumos požiūriai iš esmės skirtingi. A.Brazauskas susidūrė su stipriu, vieningu konservatorių ir krikščionių demokratų bloku. Prezidentas buvo užblokuotas, jis nieko negalėjo padaryti.
Dabartinės valdančiosios koalicijos Seime nepavadinčiau trapia, bet ji nepastovi, nesusitelkusi. Tokiu būdu susidarė galimybė ją paveikti iš šalies, aktyviai laviruoti prezidento institucijai.
– A.Butkevičiui prikišama, kad jis neryžtingai reaguoja į prezidentės išpuolius, negina savo partijos ministrų. Kaip, jūsų manymu, šioje situacijoje turėtų elgtis premjeras?
– Jei būčiau A.Butkevičiaus vietoje, aš irgi taip daryčiau, stengčiausi laviruoti, neaštrinti konflikto. Konfliktų mūsų šalyje pakankamai, nedera jų kurstyti. Kita vertus, A.Butkevičius juk atsikerta, kai Vyriausybė puolama nepagrįstai. Jis neseniai tiesiai šviesiai pasakė, kas skandalus kursto ir režisuoja. Kai nepagrįstai puolama, šmeižiama, tada ir gintis reikia. Gal mažai žinoma – LDDP buvo padavusi į teismą Antaną Terlecką ir laimėjusi bylą.
Apskritai reikia mažiau pliurpti, daugiau dirbti. Kai per daug įsileidžiama į ginčus, prišnekama ko nereikia ir nusišnekama.
Kita vertus dar pažiūrėsime, ką atskleis buvusio liberalų vadovo Eligijaus Masiulio byla.
– Vytautas Landsbergis konservatoriams išugdė pamainą – anūką Gabrielių Landsbergį. O jums sūnaus Sauliaus (fizikos profesorius) ir anūko Juro (IT programuotojas) nepavyko sudominti politikų duona?
– Užtat auga mano proanūkis Jurgis! Jam beveik treji su puse, o jau šnekovas! Šeimyna juokauja, kad tuo atžvilgiu labai panašus į mane. Kai jau pradeda kalbėti – neužčiaupsi. Gal jis pasuks prosenelio pėdomis?
Tik laukti teks apie 20 metų. Kažin ar sulauksiu, nors žmonės išgyvena ir iki šimto metų, ir dar ilgiau...
