„Parodykite dokumentą,“ – raudonuodama trigubai už save vyresniai moteriai sako kasininkė. Iš pažiūros visai adekvati ir tvarkinga močiutė kelis kartus pasitikslina ar yra panaši į vaiką, nustemba, sutrinka, nenori ginčytis ir net yra pasirengusi spūdinti atgal, padėti į vietą „prabangos arba strateginės svarbos prekes“.
Mat ji jau močiutė. Tarsi ir galėjo leisti sau prabangą nežiūrėti, ir neskaityti verslo gobšuolių ir blaivybės fanatikų bei politinių parazitų blevyzgų apie tai, kaip jai sveikiau, jų nuomone, jaustis gyvenimo slėnyje.
Aš, aišku, kitoks – prakeiktas cinikas, kuris nepraleis progos pasityčioti iš kvailybės ir iš tų, kurie tyčiojasi iš kitų. Nes kitaip kaip pasityčiojimu šito reikalo nepavadinsi. Jo tikslas – net ne alkoholio vartojimo mažinimas, o įgėlimas politiniams blaivybės fanatikams, kurie ne ką geresni už juos dabar trolinančius vertelgas.
Svarbių dokumentų be reikalo nesitampau – nesijaučiu toks svarbus – tik dar esu priverstas skaityti ir žiūrėti, ką mes čia rašome ir rodome. Taigi – apdairiai pasiėmęs negaliojantį, kokių 2003 metų darbo pažymėjimą, jei prireiktų, esu tinkamai pasirengęs neva prasmingam cirkui.
Ramiai parodau ir nuperku. Ir sau, ir tai močiutei. Eilė kikena, komentuoja, linksminasi. Jei ne mano sprendimas, būtų pradėjusi, spėju, irzliai bambėti. Kasininkė nežino – juoktis ar verkti. Mintyse tyliai springstu juoku ir aš. Kankina ir juokina spėlionės – būsiu ar ne aš apkaltintas nepilnamečių girdymu?
Net viešajame transporte kontrolieriai, jei yra adekvatūs, be reikalo nesikabinėja prie akivaizdžiai vyresnio arba vaikiško amžiaus asmenų dėl tų neva labai svarbių dokumentų. Taip elgiasi nebent ant viso pasaulio pikti ir labai nelaimingi individai, arba irgi nelaimingi superpedantai, kurių vienintelė paskirtis ir misija šiame pasaulyje – nuodyti kitiems gyvenimą.
Grįžtant prie alkoholio ir paso santykio – iš kažkur kyla ne tik noras šaipytis, bet ir šleikštulys. Visų pirma – jau matyta. Mišos Gorbačiovo (buvo toks, Arvydo Sabonio laikais, sovietų komunistų partijos generalinis sekretorius, paskui neva prezidentas) jau bandyta įvesti „sausą įstatymą“. Dar radikalesnį daug seniau bandyta įgyvendinti ir JAV, kur galiausiai iliuzijų atsikratyta, nors kiekviena valstija kvailioja savaip.
Yra dar žavios radikalaus islamo, ir radikalios blaivybės šalys, kur laimingas moteris blaivūs vyrai kiša maišuosna. Kai kurioms gal net ir patinka. Prie dvasingos kovos su nikotinu ir alkoholiu beje dabar grįžo Kremliaus šeimininkas Vova Putinas. Viskas logiška.
Juk paskerdimui parengtas avinas (patrankų mėsa) turi būti sveikas, valstybės gerai prižiūrėtas, idant nebūtų promilių arba listerijų, arba šiaip kokių netikėtumų, trukdančių narsiai kautis ir dvasingai mirt už tėvynę arba kokį nors russkij mir.
Antai Šeremetevo oro uoste rūkyti uždrausta visai, nors tualetuose nikotino smarvė drasko šnerves, žinoma. Bet ten tai reguliuojama bent jau įstatymais, o ne krautuvių tinklų memorandumais bei vidaus taisyklėmis.
Visoje diskusijoje komiškiausia atrodo pilietiškai susirūpinusiais veidais besireiškiantys naujos vados komjaunuoliai, įsikalbėję sau šventą misiją. Jie nemato problemų pertekliniame reguliavime, jie neįsivaizduoja, kaip galėtų kontroliuoti savo santykį su alkoholiu ar kaimynu, parūkančiu balkone be valdžios arba bent jau besimaivančios prekybos tinklų vadovybės įsikišimo.
Komiškiausia, kad ginčuose tokie žmonės visada pristato save vakarietiškos pažangos šaukliais, kitus greit išvadina „vatnikais“ ir „sovietinėmis atgyvenomis“, nors realybėje iš jų pačių mentalinio kamieno netrunka išlįsti kalėjimo tvarkos ilgesys.
Šitos ypatos nepripažįsta jokio nuosaikumo. Pati ši sąvoka joms svetima. Viskas arba nieko, niekada arba visada – šios kvailių sąvokos jiems mieliausios. Arba blaivininkas, arba alkoholikas, arba šventasis arba niekšas. Ir jiems labai svarbu, kad būtent jų pasirinktą tikslų žinojimą – kaip visi aplinkui turi gyventi – savo vėzdu aktyviai prižiūrėtų valdžia.
Štai tokie avinai, amžinai paklusnūs bet kokiam bet ko reguliavimui, ir neįsivaizduojantys savo tvarkingo gyvenimo be valdžios ar kokios nors ten neva ar tikrai egzistuojančios bendruomenės kasdienės smulkmeniškos priežiūros – patys baisiausi.
Tokie visada pasisakys už bet kokį – net kvailiausią draudimą, bus už uniformas mokyklose, kurios mielai sugrąžintų ir vaikščiojimą per pertraukas ratu. Jie bus už privalomą kiekvieno katino ir šuns elektroninį ženklinimą, vienas kito skundimą policijai ar kokiai nors inspekcijai dėl bet kokios smulkmenos. Ir laikys kitus – kuriems labiau sekasi savarankiškai nusistatyti adekvatų santykį su aplinka – pilietiškumo bei progreso priešais.
Šalia to, kad perteklinis reguliavimas naikina laisvę ir žemina žmones, jis dar ir kainuoja, nes nemokamų pietų nebūna. Kainuoja šunų ir kačių ženklinimas, kainuoja ir kvailiais atrodyti verčiamų kasininkų nervai.
Nuo šiol prekybos centro kasininkas yra dar ir policininkas, kuriam dokumentą turi rodyti, kaip pareigūnai? Jam už tai papildomai moka? Už sugertus degeneratų išpuolius algas jiems besimaivantys prekybos centrai pakėlė? Už išklausytą pagrįstą senyvo žmogaus pasipiktinimą, kad iš jo tyčiojasi? O už ištvertą tokių legalių chuliganų, kaip aš, cinišką trolinimą?
Apie tai progresyvieji ir pilietiškieji visa ko draudikai ir ribotojai negalvoja. Jiems nė motais. Nenustebsiu, jei šitie entuziastai įpareigos rodyti dokumentus perkant klijus (juk yra juos uostančiųjų), burnos skalavimo skystį (yra jį geriančių) ir valerijoną vaistinėse. Juk katinėlių teises reikia ginti? Ir dar kaip!
Daugelis net atvirai pripažįsta mylį gyvūnus labiau nei žmones. Taigi, pirkdamas valerijonus pateikite pažymą iš seniūnijos ar bendrijos, kad neturite katės arba iš veterinaro, kad jūsų katė nevartoja.
Šiandien skamba, kaip anekdotas, bet nuosaikumo, kurio jau galima pradėti ilgėtis, nepripažįstantys „kovotojai“ visada juk tiki, kad įmanomas rojus žemėje, jei tik bus pakankamai griežtai ir teisingai viskas sureguliuota.
