Kitur mokslo ir švietimo reikalai ne tokie niūrūs. Antai Izraelio fizikas J.Steinhaueris laboratorijoje sukūrė miniatiūrinę juodąją skylę ir įrodė, kad S.Hawkingas buvo teisus teigdamas, jog dėl kvantinės fizikos ypatybių juodosios skylės traukiasi, o traukdamosi leidžia mažą radiacijos kiekį.
Izraelio fizikui galime pranešti, kad Lietuvoje jau seniai sukurta tokia dirbtinė juodoji skylė, tik, velniava, radiaciją ji skleidžia, o trauktis net nenori.
Kur tau, ji plečiasi ir pučiasi. Ir nepavadinsi jos laboratorine ar miniatiūrine, nes jos matmenys – milijardas eurų metinio biudžeto. O vadinama ši skylė Lietuvos švietimu.
Žiūri kartais į šios skylės vadyba užsiimančios ministerijos sprendimus ir kraipai galvą, nes su jokia logika, kuri paprastai būdinga mokslui ir švietimui, tai neturi nieko bendra.
Sakysim, pinigai, kuriuos ši ministerija, vadovaujama moteriškės, nuo šiol gąsdinsiančios kiekvieną pirmoką iš jo paso, taško kelioms aukštosioms mokykloms. Šiaulių, Klaipėdos ir Edukologijos. O taip, tarp jų tie patys du, kurie kilniaširdiškai nutarė šiemet netaikyti net paties mažiausio stojimo balo. Kurį net dažna kolegija taiko, nes nenori, kad auditorijas nutūptų studentai, kurie be klaidų sugeba nebent savo pavardę parašyti. Trečiu bandymu.
Bet gal šiuo altruizmo kupinu gestu šios aukštosios mokyklos ir įtiko Ministerijai, kuriai vadovauja Darbo partijos pasiuntinė? Tos pačios partijos, kurios narys J.Pinskus pažadėjo kiekvienam Lazdynų gyventojui po naują butą. Jeigu jis gali, kodėl gi negalėtų A.Pitrėnienė pažadėti kiekvienam Lietuvos gyventojui po naują diplomą? Juoba kad nė vienas savais pinigais tuos butus statys, nei kita tuos diplomus spausdins.
Užtat valstybė gali prispausdinti daug piniginių ženklų, kuriuos po to dosniai siunčia tokiais diplomų štampavimo cechais tapusiems universitetams.
Ir įdomiausia, kad kuo mažiau juose studentų, nesusigundžiusių netgi tokiais dykais diplomais, tuo daugiau pinigų.
Sakysim, Šiaulių universitetas per penkerius metus nukraujavo nuo 7 iki 3 tūkstančių studentų. Užtat valdiško pinigo per tą patį penkmetį jam gausėjo nuo milijono iki milijono 350 tūkstančių eurų.
Klaipėdoje studentų per penkerius metus sumažėjo 2500, o pinigų padaugėjo 450 000 eurų. Edukologijos universitete būsimų edukologų yra mažiau kone penkiais tūkstančiais, o finansavimo – net puse milijono eurų daugiau.
Tegul ir su išlygomis, bet atrodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija yra išvedusi naują termodinamikos dėsnį, iki kurio toli net I.Newtonui, – kiekvienas tūkstantis nubyrėjusių studentų reiškia papildomą šimtą tūkstančių eurų iš valstybės iždo.
Pagal šį švietimo ir pinigų tvermės dėsnį, ilgainiui studentų skaičius šiuose universitetuose turėtų susilyginti su nuliu, o finansavimo – su begalybe.
Gal tada neteisūs esame kaltindami ir ministrę, ir šias „aukštąsias“ mokyklas diplomų tiražavimu? Galgi čia esama velniškai sukto plano kilstelėti švietimo kokybę ir su mažiau žmonių padaryti daugiau žinių?
Deja, pasižiūri į šviesų ministrės veidą pirmoko pase ir suvoki, kad tokios aukštos materijos jai tikrai nepavaldžios.
Viskas čia daug paprasčiau. Neįdomūs jau pasauliniai aukštųjų mokyklų reitingai, kuriuose Vilniaus universitetas pirmą kartą per visą savo reitingavimo istoriją pateko į pasaulio geriausių 500-uką.
Pateko grynai savo pastangomis, be jokių papildomų valstybės asignavimų tūkstančiui nurašytų ar prirašytų studentų.
Pateko ir dar kuria ambicingus planus per artimiausius metus prasibrauti į geriausiųjų 300-uką. Tačiau ką gali dominti tokie reitingai? Politikus, o ypač tokius, kuriuos partija skiria vadovauti švietimui ar dalyti butus Lazdynuose ir kuriems jeigu ir rūpi koks reitingas, tai tik asmeninis. O jis, kaip žinoma, riebiausiai auginamas dalijant ne savo pinigus.
