Nutilus ūžesiui dėl per brangiai Lietuvos kariuomenei nupirktų kiaurasamčių, jau turėtume pasistengti be emocijų įvertinti susiklosčiusią situaciją.
Iš pirmo įspūdžio gali atrodyti, kad sąžiningų mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi nesąmonėms, o tiekėjai „Nota Bene“ visapusiškai aprūpinti trispalvę kariuomenę pasirinkti nepagrįstai. Tačiau tik iš pirmo įspūdžio.
Pažvelkime į praktinę naujausių buitinių pirkinių naudą plačiau. Ir patyrinėkime šį keistą reikalą blaiviu, prietarų nesudrumstu protu. Nieko nuostabaus, kad tokia afera iškilo paviršiun. Būtent dabar, kai krašto apsaugai vadovauja vyras.
Kai gynybai vadovavo vieno bažnytkaimio pediatrė, indų skandalo nebuvo ir būti negalėjo. Nes kas jau kas, bet kaimo moterėlė tikrai žino realią šaukštų vertę. Užtat galima guldyti galvą: ano laikmečio Lietuvos kariuomenei už neadekvačias kainas buvo pripirkta kitokio šlamšto.
Iš esmės tai nieko čia nauja ar išskirtinio. Pinigai, atseikėti gynybai, grobstomi ir kitose šalyse. Lėšų srautai, skirti ginklams, sumaniai nusavinami ir Jungtinėse Valstijose, ir Rusijoje, ir net niekaip iš revoliucijų, krizių, marazmų ir skolų neišbrendančioje Ukrainoje.
Bet grįžkime į Lietuvą. Apie militaristinių technologijų subtilybes lietaus krašte nusimanančiųjų nėra nei tarp politikų, nei tarp žurnalistų. Valstybės klerkai gali pagal korupcines schemas milijonus taškyti brokuotai laivų stebėjimo aparatūrai, nurašytiems kranto apsaugos laivams – vis tiek visuomenė nesupras ir niekada nesužinos, kokį karinį laužą įsivaizduojamam užgrobėjui atlaikyti perka saldofonai už civilių pinigus.
O va apie virtuvės įrankius daugiau ar mažiau nusimano kone kiekvienas pilietis net ir be specialaus išsilavinimo. Jų kainos ir kokybės santykį pajėgi įvertinti ir namų šeimininkė, ir melžėja (karvės arba vyro), ir profesorius, ir net beveik kas trečias žurnalistas.
Kita vertus, nereikia skubėti piktintis, kad už stalo priemones permokėta. Gi viso labo tik aštuoniais kartais! Kariuomenė galėjo nesikuklinti ir su savais pasidalinti dar daugiau, bet matosi – saiko turi, ribas jaučia, palieka lėšų ir kitų rūšių pirkiniams.
Kadangi žmonių atmintis trumpa, vertėtų priminti, jog, pavyzdžiui, kariškų kastuvėlių buvo įsigyta tiek, kad užteks jų žeminėms ir lavonų duobėms mūšio laukuose kasti iki pat XXII amžiaus.
Kasimo įrankiais galėtume pasidalinti su „braliukais“ latviais ir net su pasipūtėliais estais. Žinoma, jei tie kastuvai per kelerius metus nesurūdys. Čia svarbu pasigilinti, iš ko jie padaryti – ar iš nerūdijančio plieno, ar padengti antikorozinėmis medžiagomis, ar nikeliu, alavu, bronza, sidabru ar auksu?
Taip pat nereikėtų putotis, esą krašto apsaugos struktūroms gastronominė technika nereikalinga. Virtuvės įrankių mūsų vietiniams Tėvynės gynėjams visada trūko. Narsūs ir stiprūs Lietuvos kariai – tokios puikios fizinės parengties, kad gali eiti kovoti ir su samčiais rankose. Aišku, laisvalaikiu, kai ilsisi nuo valymo operacijų Afganistane, Irake ar kitoje karštoje skylėje, kur jie vis siuntinėjami.
Visi įsigyti rakandai tikrai gali būti panaudoti aršiuose mūšiuose už Tėvynės saugumą. Kodėl buvo nupirkti galąstuvai, smulkiai aiškinti nereikia. Tik priminsiu – galąsti peiliams ir iltims prieš Putiną, vis nesėkmingai puolantį Lietuvą nuo Gruzijos ir Abchazijos konflikto bei laukinio Maidano laikų.
Tad jau ir turėtų būti aišku, kam pasirūpinta duonriekiais peiliais bei pjaustymo lentelėmis. Viskas apgalvota. Ogi tam, kad paguldytus kenkėjus būtų patogiau ryžtingai ir skalsiai raikyti į gabalėlius ant specialiai tam skirto pagrindo.
Štai dėl ko Rusija, ginkluota pačia moderniausia žudymo technika, nedrįsta vėl paimti Baltijos pakrantės – nujaučia, koks kruvinas susidorojimas jos laukia. Čia jums ne skystablauzdis Krymas, pasidavęs greičiau, nei buvo „susigrąžintas“!
Tačiau vis dar lieka paslaptis, kodėl mūsų kariuomenė atidėlioja nikeliuotų dalgių įsigijimą pagerintomis sąlygomis. Kaip tokie gudrūs ir drąsūs Lietuvos vyrai bei moterys iki šiol neįžvelgė dvejopos jų naudos? Nebūtų gaila permokėti ir 12 kartų!
Gi nikeliuoti dalgiai bus nepamainomi pievai nušienauti, kad ražienose būtų patogiau kasti tranšėjas ir daryti apkasus. Svarbiausia – nikeliuotais dalgiais galima įvaryti siaubo potencialiam priešui – rusui ir lenkui. Esą nesiartink, o niekše, prie giltinių šalies! Iškart imperialistas pabūgs, susiries ir atsitrauks.
Bėda tik ta, kad pagrindinė Lietuvos kariuomenės tiekėja ir maitintoja „Nota Bene“, kurią sukompromitavo, kaip galima įtarti, užsimaskavę Kremliaus kadrai Lietuvoje, artimoje ateityje gali būti neprileista prie kariuomenei apginkluoti skelbiamų konkursų.
Tačiau nereikėtų iškart nuleisti rankų ir pasiduoti. Nes kol virkausite ir lūkuriuosite, nė nepastebėsite, kaip, naudodamasis destabilizuota padėtimi Lietuvos kariuomenėje, įsiverš rytinis plėšrūnas.
Patarimas bendrovei „Nota Bene“ – tęsti partnerystę su karo baimę viešoje atmosferoje kurstančiais įtakingais valdžios ginklanešiais bei trintukais ir su jų palaiminimu pervadinti įmonę, pavyzdžiui, „Bueno Nota“, „Buenos Noches“ arba tiesiai šviesiai – „Roga i Kopyta“.
Nes kai labai nori, įmanoma viskas, o tikslas pateisina priemones. Be to, apetitas kyla bevalgant. Tad šakutės, trintuvai ir lėkštės – tiesiog neišvengiami ir ilgainiui pravers vis labiau.
Tiesa, dar daugiau paramos visų mūsų gerovės sąskaita eskaluojamo karo prieš nuožmų nematomą priešą pasirengimui bei būtinosioms jo reikmėms, ir netrukus imsime žvanginti tais pačiais brangiais, tačiau tuščiais samčiais.
Valstybės, kuri skelbia, kad privalomas mokslas čia nemokamas, piliečiai ne tik toliau atidavinės už kiekvieną atžalos vadovėlį po 40 eurų bei temps iš sandėlių į mokyklas tualetinio popieriaus rulonus. Tėvai turės sumokėti ir gimnazijų komunalinius mokesčius, jei norės, kad klozetuose per pertrauką nusileistų vanduo ir klasėse būtų įjungtos lempos gūdžiais žiemos rytais.
Ne iki švietimo jau, kai klastingas priešas nejuntamai, nepastebimai iš pasalų grūmoja. Na ir kas, kad per pasiruošimą jo atrėmimui liksime basi, pliki ir neišsimokslinę. Svarbiausia – būti patriotais, apsiginklavusiais iki ausų karo kirviais, šakėmis ir dalgiais.
