Tuo metu Lietuvos virtualiojoje dimensijoje tik saujelė šelmių adekvačiai sureagavo į užmojus dėl kandidato į Jungtinių Valstijų prezidentus likimo. Persvėrė naivieji socialinio tinklo tikrovės veikėjai, įnirtingai mėlynus liuksus prie neva nufotografuoto pokalbio dėję bei jį platinę labai rimtai. Tokiu būdu tikėjosi paveikti ir pačius rinkimus Užatlantėje. Tai subrendėliai, turintys teisę rinkti ir savo – vietinę valdžią.
Šių metų balandžio 1-ąją jie susiėmę už galvų purtė karčius ir dejavo, kaip apsileido Vilniaus valdžiagrobiai, kad Gedimino kalno nuošliaužos pasiglemžė keltuvą. Maža to, esą tiesiog žmonių akyse griūva ir pati pilis, kurią pastatyti įkvėpė sapne sutiktas geležinis vilkas.
Kad tai galėtų būti tik Melagių dienos antis, o visai ne joks vilkas ir tuo labiau ne geležinis, nė nesukirbėjo tūkstančiams šio naujienų portalo skaitytojų. Tiems patiems, kurie laisvalaikiu žiniasklaidą kaltina lėkštumu, nė neįtardami, kokiu paviršiumi patys čiaužo.
Tačiau apgaulių ir apsikvailinimo apogėjus šioje drėgnoje Žemės pusrutulio dalyje, kažkur pačiame geografiniame Europos centre, buvo pasiektas anksčiau – įsisiautėjus Ukrainos ir Rusijos karui.
Kiekvienas stichinis, šviežiu krauju aptaškytas konfliktas ypač pritraukia radikalių prietrankų dėmesį. Bet kvailai surežisuotais fantasmagoriniais vaizdo įrašais, kankinimo scenų imitacijomis ir groteskiškais priešų kankinius vaidinančių savamokslių portretais dalijosi bei solidžiai juos mėgino komentuoti ne tik radikalieji rusofilai (iš tų turbūt ir Putinas pasijuoktų). Ir laukinio Maidano gerbėjai, kurie save oriai laiko protaujančiomis būtybėmis.
Virkaujančiais video klipais ir iš kitų arba tiesiog išgalvotų įvykių išplėštais nuožmiais fragmentais su nebūtomis citatomis be jokios atrankos mėgavosi ir išprusę visuomenės veikėjai, jei intelekto nesudarkytais, tai bent šiek tiek jo apibrozdintais veidais.
Masinis dalijimasis suklastotų karo paveiksliukų koliažais tapo tokia kasdiene feisbuko piliečių praktika, gal net terapija, kad ji buvo pasiekusi kritinę stadiją. Fantastiški karo kratinio vaizdiniai sukosi ir tose galvelėse, kurios kompiuteriu išvis nesinaudoja. Nes tikroji esmė – ne internete, o tai, kas slypi anapus jo.
Karo temai atslūgus, iš bandos fobijų sumontuotos šiurpės tebeplinta toliau, tik vis naujais, kitais pavidalais, priklausomai nuo to, kokie siaubai madingiausi arba verti prikelti. Įdėkite į laikraštį antikvarinę seno tanko nuotrauką. Parašykite, kad į Lietuvos teritoriją įriedėjo Priešas Numeris Vienas Lenkas arba Priešas Numeris Du Rusas.
Pamatysite – tauta vieningai sudrebės ir pradės į maišus krautis sandėliuke slėptas kruopas dar prieš tai, kai paskelbsite, kad lietaus kraštą jau ir okupuoja.
Jei taip paprasta sukvailinti vidurinį ar net aukštesnįjį socialinį sluoksnį, kuris turi pretenzijų į politines ar globalias ekologines problemas, tai suskystėjusias naujųjų mamų ir jų užguitų vyriokų smegenis galutinai išlydyti – net nepadoriai lengva.
Lietuviškieji feisbuko gyventojai dalijosi slapta žinute, o tie, kas likę socialinių tinklų užribyje arba kompiuterio neturi, laiptinėse ir prie šiukšlių konteinerių šnabždėjosi apie „Akropolyje“ paslaptingai grobiamus vaikus ir jų tėvų papirkinėjimą.
Nesiskųsi policijai dėl prekybos centro žaidimų aikštelėje prarasto pupulio, kuris, aišku, bus parduotas klanui (kokiam, ir taip aišku, mirkt mirkt) – už tylėjimą gausi prizą, t. y. labai gerą nuolaidą skalbyklei ir kitiems buities prietaisams.
Tai buvo trumpalaikis, į kelis tragikomiškus scenarijus išsikerojęs anekdotas. O kvaišenos jį platino kaip pačią tikriausią pogrindinę naujieną. Ne veltui iki šiol iš partizanų apkasų bei megztų berečių rūsių lenda ir grėsmingais šešėliais tebesivelka violetinė Venckienės skandalo uodega.
Tai štai. Žmonės šaiposi iš telefoninių sukčių aukų – na, tų močiučių, kurios anūko neturi, bet vis tiek bėga jo gelbėti su dešimtimis tūkstančiais eurų, atlikusiais nuo gaunamos pensijos. Tačiau intelektualieji piktdžiugos nė nepajunta, kaip patys kone kiekvieną dieną tampa kokių nors socialinių ar politinių eksperimentų, paprasčiausių pajuokų ir, žinoma, savo pačių gaivalų aukomis.
Didiesiems pasaulio bei rinkodaros tvarkytojams nebereikia vargintis strateguojant, kokiais aplinkkeliais, kokias subtilios įtaigos technikas pasitelkiant bandą nejučiomis nukreipti reikiama trajektorija, įpiršti jai išvirkščią vertybę arba visišką iliuziją.
Užtenka paplatinti kokį nors peizažą, nebūtinai gražų, geriausia – su garsenybės ar senovės išminčiaus fraze, kurios anas niekada nesakė. Užtenka atrajoti kokią nors nesąmonę. Kuo ji bus didesnė ir toliau nuo tikrovės, tuo iš inertiškos masės sulauks daugiau palaikymo.
Toms įvairiapusėms aukoms, kurios save kažkodėl vadina sąmoningais piliečiais ar panašiai, buvo įpiršta, kad balsuoti – pareiga. Todėl jos, kaip tos telefoninių sukčių apsvaigintos pensininkės, lyg zombiai rinksis prie balsadėžių ir tvarkingai ant lapelių žymės pažadukų, trintukų ir melagių pavardes bei partijas, dar šiame tūkstantmetyje ne sykį žibėjusias mėšlinais korupciniais žygdarbiais, aferomis ir kiaulės akimis.
Nes tie chroniški rinkėjai – tuo pavojingesni už chroniškus girtuoklius – prie to, kad yra naiviai patiklūs ir atšipę, dar ir turi neįtikėtinai trumpą atmintį. Baisiausia, kad jie būdami visiškai blaivūs, išdidžiai rinks ne bet ką, o didžiausius tautos mulkintojus ir murkdytojus.
Pavyzdžiui, į valdžią jie vėl prisišauks tas pačias kregždutes, kurios dar visai neseniai, prieš septynerius ar šešerius metus, kaip išmanydamos nuosekliai gilino krizę šalyje: didino mokesčių naštą ir valstybę užspaudė grandioziniais milijoniniais, nuostolingais projektais.
Bet visas tas menkas smulkmenas inertiškieji balsuotojai jau bus pamiršę. O atsipeikės tada, kai vėl reikės taip veržtis diržus, kad liks nusiraminimui jais vietoj vėliavos mojuoti prieš fikcinius paveikslėlius ir idiotiškas sąmokslo teorijas.
