Nevyriausybinė organizacija šį rudenį paprašė vesti rinkimų debatus keliuose Lietuvos rajonuose. Ten supratau, kad Seimo šviesa kaip lempa vabzdžius traukia įvairiausias ypatas.
Štai į salę įplevena viena tokių. Kandidatė sako esanti Gėlsina, ir man tai skamba netgi keisčiau už Nanetą, su kuria lankiau pirmą klasę.
Gėlsina beveik nemoka lietuviškai, tačiau turi Drąsių širdy ir su jo tetos partija eina į valdžią. „Svarbeuse – Šmogus“, – programą apibendrina ji.
Kitas miestas – kiti angelai ir demonai. Štai pasirodo kandidatė Viltana.
Bet teneapgauna jūsų šis keistas skambesys, nes vardo to šaknis – klastinga kaip žaltvykslė pelkėje. Kai Viltana prabyla, atrodo, kad net lempos pritemsta palubėj šnibždėdamosi tarpusavy: „Čia nebėra jokios vilties.“
Liaudies partija, liaudies planai, partijos planai. Ir Baltarusija, kaip sėkmingos visuomenės pavyzdys.
Ką galvojo tėvai, ką jie rūkė balkone kadaise rinkdami vardą naujagimei?
Kai iš nevilties ima dusti paskutinės žaltvykslės ir jau atrodo, kad viskas baigta, pasirodo Ji. Maža, bet tvirta, akyse žiba senovinės moters ryžtas. Šalmą su ragais ir dviašmenį kirvį, matyt, palikusi koridoriuje. Rinkėja Grasilda, prisistato. Norinti pateikti klausimą.
Bet klausimų ji, žinoma, neturi. Tik ant kupros pririštą diktą pagiežos pūslę, kurią čia pat perrėžia juodu nagu ir užtvindo auditoriją nuodingomis mirusio teisingumo dujomis. „Prichvatizavo“, „vagei“, „gėėėda“, „kuomunistai“ – tiktai tiek aiškumo tame demoniškos demokratijos sraute.
Kai kurių lobių gal geriau nejudinti. Kai kurių vardų geriau nesužinoti. Bent iki rinkimų.
