Skaudžiausia, kad iš manęs ir mano šeimos – žmonos, sūnaus, dukters buvo atimti penkeri gyvenimo metai. Kas tiems piktadariams suteikė teisę tai padaryti?“ – klausė buvęs bankininkas.
Jį „Lietuvos ryto“ žurnalistė aplankė Maskvoje.
Pirmąją pokalbio su R.Baranausku dalį skaitykite čia.
– Apie jus nieko nebuvo girdėti daugiau kaip metus.
Ar Maskvoje jaučiatės suvaržytas, kuo užsiimate? – pasiteitavo „Lietuvos rytas“ R.Baranausko.
– Maskvoje nesijaučiu suvaržytas – čia daug galimybių. Tik kai užduodu sau klausimą, kodėl turiu būti būtent čia, apninka įvairių minčių.
Rusijoje buvo mūsų grupei priklausęs bankas. Pažįstu čia daug žmonių, atsirado ir naujų bičiulių. Labiausiai vertinu senus draugus, kurie buvo ne kartą atskridę ir į Londoną. Kai kuriems jų buvo pasakyta į akis, kad jei su mumis bendraus, sulauks tokio pat likimo. Todėl kai kurie į Londoną skrisdavo per Rygą, Briuselį. Kai pagalvoji, net nejuokinga... Tiesiog apgailėtini mūsų valdžios veiksmai.
Maskvoje gyvenu aktyviai – daug skaitau, lankausi parodose, konsultuoju verslininkus. O labiausiai esu užsiėmęs tuo pačiu, kuo ir mano verslo partneris V.Antonovas.
– Buvęs didžiausias „Snoro“ akcininkas V.Antonovas pateikė 557 mln. eurų ieškinį prieš Lietuvą. Ar seksite jo pėdomis?
– Be abejo, aš noriu, kad man būtų grąžinta tai, ką iš manęs atėmė. O atėmė labai daug – viską, ką kūriau beveik 20 metų.
V.Antonovas 557 mln. eurų prašo už savo 68 procentus banko akcijų. Aš už savo 25 procentus taip pat atitinkamai paprašysiu. Jei ši suma, kaip sakė mano verslo partneris, didės, vadinasi, didės ir mano dalis. Tai priklausys nuo visos „Snoro“ grupės aktyvų įvertinimo, kurį atlieka kvalifikuoti tarptautiniai vertintojai.
Tegul veikėjai, kurie įsitikinę savo teisumu, atvyksta į teismą ir pasako, ką konkrečiai pavogė Baranauskas ir Antonovas iš savo banko.
Manau, kad jie bijo viešumo – kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl iš Lietuvos rugsėjo 22-ąją niekas neatvyko į Maskvos arbitražo teismą, kur buvo pradėtas nagrinėti V.Antonovo ieškinys?
– Į ieškinio sumą V.Antonovas įskaičiavo ir kompensaciją už sugadintą reputaciją. Jis neteko turto, gero vardo, o jūs – dar ir gimtinės.
Jums sunku tai išverti?
– Be abejo sunku. Kaip gali jaustis žmogus, iš kurio atimtas kokybiškas gyvenimas?
Bankininkui geras vardas yra be galo svarbus. Aš turėjau puikią reputaciją iki 2011-ųjų lapkričio 16 dienos, kai Lietuvos valdžia įžūliai įsikišo į mūsų privatų verslą.
Šiandien mano vardas sutryptas. Esu apvagintas, man sukurpta bylą, grasinta, kad būsiu nuteistas ir uždarytas už grotų.
Jei dabar kokioje nors šalyje norėčiau įsteigti banką ir jam vadovauti, negaučiau tam leidimo.
Taip, aš netekau ir tėvynės.
Skaudžiausia, kad iš manęs ir mano šeimos – žmonos, sūnaus, dukters buvo atimti penkeri gyvenimo metai. Kas tiems piktadariams suteikė teisę tai padaryti?
– V.Antonovas jus vadina likimo dvyniu. Jus daug kas sieja?
– Lygiai taip pat jį galiu pavadinti ir aš. Tai yra profesionalus, protingas bankininkas. Prieš mus buvo daroma viskas, kad neišliktume.
Buvo areštuotas ne tik visas mano, bet ir žmonos turtas, įskaitant sąskaitas visuose bankuose. Buvo areštuotos net mano gyvybės kaupiamojo draudimo lėšos.
Tai absurdas! Mums nepaliko nė mažiausios sumos. Nepaliko pinigų nei maistui, nei rūbams, nei medicinos paslaugoms, nei turtui išlaikyti.
Prokurorai Lietuvoje areštavo mūsų asmeninį turtą, bet negalėjo jo konfiskuoti. Jį išlaikyti turime patys.
Sulaukė spaudimo ir užuominų
– Turėjote daug laiko pamąstyti. Gal radote atsakymą, kodėl iš jūsų atimtas visas turtas?
– Gal kam nors ir užkliuvo, kad per gerai gyvenau? Gal aš turėjau vaikščioti nuklypusiais batais? Bet juk ne visiems patiktų matyti netvarkingą bankininką.
„Snoras“ kasmet dirbo pelningai, aš gerai uždirbau, galėjau nusipirkti prabangų automobilį arba išvykti į kelionę.
Per dieną mano gyvenimas apvirto. Tačiau jis nesustojo.
Galbūt mūsų bėdos prasidėjo dar 2009 metais, kai „Snoras“ oficialiai paskelbė, kad perka didžiausios žiniasklaidos grupės akcijų. Po to įvykiai rutuliojosi įdomiai. Bandyta nebeleisti bankams įsigyti žiniasklaidos priemonių akcijų – įregistruota įstatymo pataisa.
2009 metų rudenį vienas konservatorių Julius Dautartas oficialiame renginyje man vos ne į atlapus kibo: „Mes ten turėjome būti ir nupirkti akcijas.“ Sulaukiau ir daugiau klausimų, kodėl įsigijome „Lietuvos ryto“ akcijų, taip pat – ir iš Lietuvos banko.
Spaudimas prasidėjo, kai Lietuvos banko valdybos pirmininku buvo paskirtas buvęs D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas. Manau, jis tas pareigas gavo kaip dovaną.
2010 metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, teko kalbėtis su tuomečiu policijos generaliniu komisaru Vizgirdu Telyčėnu. Policijos departamentas tuo metu buvo vienas banko „Snoras“ klientų.
Prezidentūros koridoriuose jo buvo paprašyta perduoti „Snoro“ vadovybei, kad ji per „Lietuvos rytą“ nekritikuotų prezidentės. Esą žurnalistai gali kritikuoti tuometę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, ministrus, bet tik ne prezidentę.
Tada į tokias kalbas nežiūrėjome rimtai. Mes į politiką nesikišome, niekada nerėmėme nė vienos partijos.
Puikiai pamenu, kaip per 1997–1998 metais vykusius rinkimus į šalies vadovo postą pas mane atvyko vieno iškilaus konservatorių veikėjo atstovas. Jis pasakė, kad reikia ant „Snoriukų“ taupomųjų skyrių išklijuoti rinkimų reklamą. Tokių skyrių tada turėjome apie 200. Aš pasakiau „ne“.
Mes nesikišome ir į „Lietuvos ryto“ turinį. Manėme, kad šalyje yra žodžio laisvė, todėl dienraštis gali laisvai rašyti, kritikuoti valdžią. Pasirodo, už tai Lietuvoje baudžiama taip pat griežtai kaip Šiaurės Korėjoje.
Sakoma: „joks griekas nebūna nemuštas“. Nesu kerštingas, bet esu tvirtas ir mano tiesa bus įrodyta. Todėl jau greitai Strasbūre bus byla: „Baranauskas prieš Lietuvą“.
– Jūs nusiteikęs kovoti?
– Be abejo, nes esu kovotojas iš prigimties. Kitaip nebūčiau su V.Antonovu ir bendradarbiais sukūręs verslo, kuriam priklausė trys bankai. Valdėme net 37 antrines įmones, esančias „Snoro“ grupėje.
Ar galima dėl vieno žmogaus asmeninių ambicijų sužlugdyti verslą, įmones? Vien banke „Snoras“ sukurta apie 1300 darbo vietų. Visoje grupėje dirbo per 2,5 tūkstančio žmonių. Viskas per dieną buvo sunaikinta.
Neturi teisės kas nori staiga įsikišti į privatų verslą, pasakyti, kad žaidi ne pagal kažkieno sugalvotas taisykles, ir viską atimti.
Už tai būtina kovoti. Ir aš kovosiu iki pergalės – tikiu, kad ji bus greitai.Todėl nors ir patyriau labai daug, ieškinio padavimo išvakarėse jaučiuosi gerai.
Bus išskirtinio interviu tęsinys
