Kas tai? Vaikų psichologas įvardintų tokį elgesį kaip nedovanotiną. Taip, ministre, taip ministrės padėjėja, jūsų elgesys yra ne kas kita, o paauglio terorizavimas, psichologinis smurtas.
Už tai, negerbiamos ponios, baudžiama. Žinoma, ne dabar, esant ministrei, taip Lietuvoje nebūna. Lietuvoje ministrų, grasinančių vaikams arba dalijančių „zadanijas„, nesodina. Bet socialinės tarnybos turėtų patikrinti šį įvykį, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra bedantė.
Kai atrodo, kad normalų žmogų jau niekuo nenustebinsi, nesupykinsi, vadovaujamas socialdemokratų šiandieninis politinis elitas vis dar šokiruoja savo atstovais. Kai pagalvoji, kad jau gana su L.Graužiniene ir kitais panašiais veikėjais, kad tai jau dugnas, tas elitas vėl ima ir pagimdo dar vieną valdininką, kuris niekada neturėjo juo tapti.
Iš švietimo ir mokslo ministrės A.Pitrėnienės – kokia gėda ir parodija! – nesibaigiančia srove teka sveikam protui nesuprantami žemiausios prabos kompleksai. Tai, ką vis matome, yra primityvaus sovietinio mentaliteto išdava, nuo kurios jau nebeima juokas.
Toks žmogus, gavęs į rankas valdžios svertus, paverčia valdžią atstumiančia, svetima, niekinga. Kai ministras stalinistiniu pavyzdžiu mano, kad gali skambinti net ir neįtikusiam nepilnamečiui ir visu savo pareigūno svoriu daryti politinį psichologinį spaudimą, griebiesi už galvos. Manote, kad tai jau pabaiga?
Raudona linija, kurios nevalia peržengti? Apsirikote. Ministrė siunčia kažkokią kaimo fifą – padėjėją Ina Macevičiūtę, lyg kokį reketininką, fiziškai susidoroti su neįtikusia paaugle. Patikslinsiu: tai vadinasi, anot ministrės padėjėjos, „pasiteirauti, kas ten vyksta, todėl nepūskite jūs, žurnaliūgos, burbulų“.
Lietuva yra kartų kryžkelėje. Sovietinis palikimas, jo žmogiškąja forma vis dar tvirtai uždėjęs savo leteną ant valstybės institucijų, paverčia demokratiją pasityčiojimu. Kiekviena melžėja tampa ministre? Tai jau nebe banalus juokelis. Tai šalies politinės degradacijos tikrovė.
Žvelgiant į kai kuriuos žmones, siekiančius tapti tautos atstovais, nejuokingai savęs klausi: kas atvėrė Vasaros gatvės 5 vartus? Nejuokinga, nes kai kurie tais atstovais sėkmingai tampa ir net pasiekia aukščiausių valdžios postų.
Valdžia, kuriai svetimi, net nesuvokiami padorumo kriterijai, – atstumia. Žvelgiant į partijas ir kandidatus į valdžią, vilčių, kad intelektinė būsimų atstovų kokybė gerės, nedaug.
Gali atsitikti ir taip, kad ta pati koalicija vėl imsis valstybės vairo. Nors, nesvarbu politinė pakraipa, nesvarbu, kas valdys, aišku viena: gatvė tampa bet kurios valdžios intelektiniu pagrindu.
Ką tai reiškia Lietuvos politinei ateičiai ir politikos kokybei? Amžiną atilsį profesorius Leonidas Donskis į šį klausimą atsakė taip: „Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“
Žurnalistas Andrius Tapinas teisingai stebėdamasis pastebi: bet kas gali patekti į valdžią be jokio konkurso. VRK atsakys, kad tokios demokratijos žaidimo taisyklės. Taip, kai kalbame apie Seimą.
Tačiau vykdomoji valdžia negali ir neturi toleruoti „zadanijų“ ir „teroristų“ neko(n)petentingų ministrų, net nesibodinčių persekioti neįtikusius vaikus. Norėjau pasakyti, kad tai jau riba, bet....
