Artėjantys Seimo rinkimai sukėlė tokį didelį jaudulį švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei, kad ji užmiršo lietuvių kalbos rašybos taisykles. „Facebook“ draugai prapliupo negirdimu elektroniniu juoku, pasidaliję ministrės rinkimų lankstinuko nuotrauka.
A.Pitrėnienė iš anksto rinkėjams dėkojo už pasitikėjimą ir padėkos žodį parašė su klaida: „Ačių“.
Anksčiau savo „Facebook“ profilyje ministrė pasveikino mokinius ir studentus su „Rugsėjo pirmaja“, nepakabinusi nosinės ant „ą“.
Turbūt klaida įsivėlė dėl jaudulio – Seimo rinkimai artėja taip pat neišvengiamai, kaip gyvenimo gerėjimas.
Antraip būtų baisu pagalvojus, kad būtent švietimo ir mokslo ministrė nežino, kaip rašomas paprastas žodis! Tai būtų tas pat, jei krašto apsaugos ministras Juozas Olekas neatskirtų pistoleto nuo šaukšto.
Apskritai švietimo ir mokslo ministrė jau tapo socialinių tinklų legenda, pagarsėjusi kaip geografijos žinovė. Ne šiaip žinovė, o novatorė, Dzūkijos upes Merkį ir Ūlą perkėlusi prie Šilutės.
Savo koNpetencija pritrenkė ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Būtent taip, klaidingai, buvo parašytas žodis koMpetencija ant agitacinio plakato, dar neseniai kabėjusio ant viaduko šono, kelyje į Kėdainius.
Paaiškėjo, jog ministrės „darbietės“ plakatą gamino net aštuoni darbštūs padėjėjai, bet nė vienas nepastebėjo klaidos. O gal buvo įsitikinę, kad taip ir rašomas šis žodis.
Nuo Darbo partijai atstovaujančių ministrių neatsiliko ir jų partijos kolega, buvęs Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus.
Savivaldos rinkimų metu jo reklaminiame lankstinuke vilniečiai buvo kviečiami balsuoti „Už rįžtingą Vilnių“. „Į“ vietoj „y“.
Mažaraščiams politikams, gal tiksliau – jų pagalbininkams, viešųjų ryšių specialistams, į pagalbą suskubo kalbininkai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylytė paaiškino lietuvių kalbos rašybos taisykles, kurias užmiršo politikai ir jų padėjėjai.
„Balsės su nosine galūnėse rašomos kaitomose žodžio formose. Tarkime, linksniuojant. Žodis ačiū yra skolinys iš senovės slavų kalbų, jis nekaitomas, nelinksniuojamas“, – aiškino kalbininkė.
O štai „pirmoji“ kaitomas žodis, įvardžiuotiniai būdvardžiai, skaitvardžiai galininko linksnyje rašomi su nosinėmis.
Parašęs žodį „ryžtas“ su „į“ J.Pinskus galbūt supainiojo su žodžio „grįžti, grįžo“ rašyba, nes jie tariami panašiai.
„Tačiau tai skirtingos sandaros žodžiai. Nosinės žodžiuose grįžti, grįžo, grąža atsirado istoriškai, iš dvigarsių, kai jie evoliucionavo į ilgąsias balses“, – sakė A.Dvylytė.
Kalbininkė pastebėjo, jog rašybos klaidų viešuosiuose tekstuose daugėja. Mažaraštiškumo priežastys – kelios. Tai išmaniųjų technologijų skvarba, jų diktuojamas skubrus gyvenimo tempas ir mokymo metodikos spragos.
„Rašant elektronines žinutes išmaniaisiais įrenginiais dažniausiai mažai paisoma taisyklingos rašybos. Ranka atpranta nuo rašymo. Taip pat komunikacija internetu verčia rašyti kuo skubiau, tai irgi didina klaidų riziką. Bet blogiausia, kad mokykloje vis mažiau rašoma ranka. Mažinamos lietuvių kalbos užduotys raštu, jas keičia testai, mažai užduodama diktantų“, – teigė A.Dvylytė.
Kalbininkai visiems, susirūpinusiems lietuvių kalba, pataria miklinti ranką ir daugiau ja rašyti.
O politikai iš tiesų, ypač prieš rinkimus, galėtų pamiklinti ranką perrašydami ranka lietuvių literatūros klasikų kūrinius. Juolab kad mūsų literatūra, nors palyginti jauna, gali pasiūlyti kūrinių atskiroms partijoms pagal jų stilių, pasaulėžiūros ypatumus ir pomėgius.
Tarkime, konservatorių vadas Gabrielius Landsbergis galėtų perrašyti populiaraus tarpukario rašytojo Prano Mašioto „Senelio pasakas“.
Socialdemokratai – Vytauto Petkevičiaus romaną „Grupė draugų“. „Darbiečiams“ iš dalies tiktų Petro Cvirkos „Frank Kruk“.
Liberalams – lietuviškojo trilerio pradininko, tarpukario rašytojo Justino Pilyponio nuotykių apysaka „Kaukolė žalsvame čemodane“.
Siužetas – intriguojantis. Ir savaip pamokantis.
