Šią savaitę visi jie pirmą kartą susitiko Užsienio reikalų
ministerijoje.
„Faktas, kad kartos ir technologijos keičiasi, bet žmonės
apskritai, mes, kaip lietuviai, kaip tauta, nelabai keičiamės. Mes
kaip buvome stiprūs, taip ir išliekame“, – sakė „Misijos
Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas.
Į Igarką lietuviai daugiausiai buvo tremti 1948 metais – tada
į šį miestelį išvežta iki 6 tūkst. lietuvių. Daugiausiai jie
dirbo vienoje didžiausių Sovietų Sąjungos lentpjūvių, kuri
bankrutavo 1990 metais.
Šiame atokiame Rusijos mieste yra didžiausios lietuvių kapinės
Sibire, kur, vietinių teigimu, palaidota mažiausiai 500 žmonių.
„Važiuosime ten, kur baltos meškos“
76-erių Petras Musteikis gerai prisimena 1948 metų apniukusį
pavasario rytą, kai į jo namus pasibeldė Sovietų Sąjungos saugumo
pareigūnai.
„Mums tada pasakė, kad važiuosime ten, kur baltos meškos. Tai
kaip ir viską supratome“, – pasakojo tremtinys.
Igarka yra žinoma kaip buvusi viena atšiauriausių Rusijos
teritorijų. Žiema ten trukdavo maždaug devynis mėnesius, gyvenimo
sąlygas blogino stiprūs vėjai ir daugiametis įšalas.
Šiandien Igarką stipriai paveikė klimato kaita – vasarą ten
galima susidurti su 30 laipsnių karščiu, o kadaise buvusios
apledėjusios žemės miesto apylinkėse virto klampiomis pelkėmis.
1948 metais nuo bado, šalčio ir ligų Igarkoje mirė iki 3
tūkst. lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai.
P.Musteikio tėvas Igarkoje dirbo medkirčiu, o motina liko namų
šeimininke. 1961 metais jam pavyko grįžti į Lietuvą. Vyras
pasakojo, kad nuo 1957 metų jam būdavo leista atvažiuoti į
Lietuvą lankyti giminių, o naudodamasis proga vieną dieną jis
užėjo į „Lietuvos geležinkelius“ ir paprašė darbo.
„Tai jie man tokį išrašė prašymą, kad Lietuvoje trūksta
kadrų. Ir tas popierius suveikė“, – sakė P.Musteikis.
Pirma ekspedicija – 1988 metais
Sovietų okupacijos metais nedaug žmonių savo noru vyko į
tokias atokias Sibiro vietas, o grupė entuziastų pirmą kartą
Igarką aplankė 1988 metais. 13-os žmonių kompanijoje važiavęs
Romualdas Bakutis pasakojo, kad dabartinis jaunimas į Sibirą
važiuoja dėl visiškai kitų motyvų, nei kad važiavo jie.
R.Bakutis prisiminė, jog į Igarką suplanavo važiuoti
laikraštyje pamatęs straipsnį apie šiame mieste esančias
netvarkingas lietuvių tremtinių kapines. Jis norėjo įsitikinti, ar
padėtis iš tikrųjų tokia bloga.
„Šiandien, kai jūs važiuojate patirti patriotiškumo,
pažinti istoriją, tai mes važiavome į skaistyklą. Dalis mūsų
norėjo nusikratyti praeities, kita dalis norėjo pasakyti sau, kad
toliau mes taip gyventi nebegalime“, – kalbėjo R.Bakutis, šiuo
metu dirbantis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentu.
„Mes į Igarką važiavome ir iš Sąjūdžio, ir iš
komjaunimo, iš visur, bet iš tikrųjų mes visi ten važiavome iš
Lietuvos“, – pridūrė jis.
Kitais metais to paties branduolio ekspedicija iš Igarkos
parvežė 120 ten mirusių lietuvių palaikų.
„Mes sugebėjome rasti savyje jėgų, įtikinti visuomenę ir
padaryti darbą, kuris tais metais buvo tikrai labai svarbi vinis į
okupacijos karstą, kurį daugelis žmonių stengėsi sukalti taip,
kaip tą suprato ir kaip tą mokėjo“, – sakė R.Bakutis.
Jaunimas tikisi istorijas pasakoti patys
1940–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst.
žmonių.
Tremiamų asmenų sąrašuose buvo ne tik darbingi žmonės, bet
ir senoliai, ligoniai, neįgalieji, nėščios moterys, vaikai ir
kūdikiai. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5 tūkst. Lietuvos
vaikų.
Tremtinių kapines įvairiuose Rusijos miestuose tvarkančios, 11
metų skaičiuojančios iniciatyvos „Misija Sibiras“ dalyviai
šią vasarą savaitę tvarkė hektaro dydžio kapus Igarkoje.
Tose kapinėse jie apkirto medžius, sutvarkė kapinių viduryje
esančią pelkę ir sukalė devynis naujus maumedžio kryžius.
„Mes kaip buvome stiprūs, kaip išlikome. Tu gali
pasižiūrėti į buvusią kartą, kuri savo rankomis pagamino 120
karstų ir parvežė žmonių palaikus į Lietuvą, tai yra
milžiniškas darbas. Taip pat gali pasižiūrėti į šiandieninę
kartą, ant kurios dažnai sakoma, kad tai baltarankių karta, bet jie
lygiai tokie patys stiprūs, užsispyrę ir padaro tokius pačius
gerus darbus“, – sakė „Misijos Sibiras“ vadovas I.Rusilas.
„Mes labai viliamės, kad po 20 metų mes būsime ta vyresnė
karta, kuri pasitiks jaunąsias ekspedicijas ir kurioms pasakosime
savo istoriją“, – pridūrė jis.