Reikalas iškart suvėlė į vieną gniužulą aukštąją politiką, kontrabandos temą ir šiuolaikinės politinės zoofilijos (terminas legitimuotas Visuomenės informavimo etikos komisijos, tad galit nevarginti bildendami skundus) pretenzijas priversti visus mylėti gyvūnėlius labiau nei žmones. O dar ir privertė iškelti retorinį klausimą – ar tikrai šuo lygu pareigūnas ir ar dėl to pareigūnas lygu šuo?
Tolesnis tekstas gali kai ką įsiutinti, silpnų nervų jautruoliams siūlau ieškoti ko nors lengvesnio. O kitiems pasakau: nešaudau šunų, nesmaugiu kačių ir neardau skruzdėlynų. Šunys manęs neerzina – pats esu auginęs. Erzina kvailiai šeimininkai – pasieniečių čia neturiu omenyje.
Žinia apie tai, kad nelaimingasis Ramzis žuvo nuo matyt nelabai vykusio medžioklio, kurio pavardė nuolat linksniuojama tabako kontrabandos kontekstuose, šaudyklės privertė didelę dalį visuomenės nupūsti dulkes nuo „Brisiaus galo“ ir „Kliudžiau“ tipo graudulingų veikalų. Ir ne tik. Buvo paskelbta apie kremavimą, paminklą ir velionis paskelbtas ėjusiu pareigas pareigūnu, kurį galimai nušovė būtent šias pareigas vykdant.
Ką ten galimai – visi kas myli šunis ne šiaip sau, o ypatingai ir/arba nemėgsta komskių bei Rolando Pakso partijos – jau tvirtai žino, kad taip tikrai ir buvo. Nei kiek neabejoju, beje, kad jei pykštelėjęs būtų koks konservatorius, kito politinio sparno gerbėjų dalis taip pat prisiektų amžiną meilę visiems keturkojams ir šauktųsi linčo. Jei būtų laiko, gal net įsisteigtų Ramzio partija.
Visi, kas nesutinka su apibūdinimais „pareigūnas“ ir „ėjo pareigas“, skelbiami „klano draugais“ ir „kontrabandininkų pakalikais“ Suprask, jei pareigūnai žmonės nepasodino Pagėgių faraonų už ilgai visur skelbiamą kontrabandos dangstymą, tai į kovą, neapsikentęs neteisybės, pakilo pareigūnas šuo ir už tai sumokėjo gyvybe. Neaišku tik, ar paliko priešmirtinį raštelį: „žūties atveju, laikykit mane patriotu“. Tebūnie tai ikiteisminio tyrimo paslaptis.
Bet gal galima kitko paklausti? Atsakykite man prašom, o šis „pareigūnas“ yra pareigūnų profsąjungos narys? Jis statutinis ar tik tik dirbęs pagal darbo sutartį? Jis davė priesaiką ir elgėsi pagal pareigines instrukcijas bei statutą ar, visgi, tiesiog vykdė komandas? Gal jo šeimai bus mokamas pareigūno draudimas, žmona gaus našlės pensiją iš „Sodros“?
Uždavus šiuos klausimus, apduję nuo meilės/neapykantos žmonės ima rėkti (net raštu) ir plūstis. Nes patys suvokia, kad iš šalies atrodo komiškai. Juokais pasiūlius fanatikams šunis dar ir krikštyti, vesti prie komunijos ir tuokti – jau pasipila švelniųjų gyvūnėlių draugų, dar neišsigydžiusių šoko, kad nepraėjo jų kvailas sumanymas priversti suženklinti kiekvieną katiną, įniršio seilės. Tiksliau net putos.
Ką gi, pirmyn. Jei jau cirkas, tai iki galo. Skelbkime trijų dienų gedulą, prezidentūros vėliavas nuleiskime iki pusės stiebo, statykime šuniui paminklą, jo vardu vadinkime gatves, ugdymo įstaigas ir renkime iškilmingą laidojimo procesiją.
Lai susirenka ji didesnė nei į prezidento, poeto ar filosofo-politiko laidotuves. Rasose ar Antakalnyje statykime piramidės (Ramzis juk) formos kolumbariumą. Lai bus aukojamos šventos mišios, įžiebta amžinoji ugnis ir pan. Lai bus šios nesavanaudiškos ir apmąstytos, sąmoningai pasirinktos aukos minėjimai gausesni nei žydų žudynių. Ši nepatogi tema juk jau „visiems nusibodo“, ar ne? Žinoma. Patogiau gedėti šuns ir vaikučiams ta proga rodyti „Muchtarą“ arba „Komisarą Reksą“.
Juk tai, suprask, empatijos esmė, juk citatos liejasi srautais: „kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šuns“; „daugelis šunų protingesni ir geresni už žmones“.... . Šioje vietoje – stop. Kur aš tai girdėjau?
Ech, prisiminiau – labai simboliška. Empatiškasis Adolfas Hitleris, gyvenimą baigęs negeriančiu ir nerūkančiu vegetaru, apie savo laikytą kalę irgi sakydavo, kad ji protingesnė už daugelį žmonių. Kažin – ar už visus tuos, kuriuos jo empatija pakišo po velėna? Makabriška.
Bet tokia visų šunų sudievintojų argumentacijos logika. Ne vien Lietuvoje pilna tokių farsų. Civilizacijos dekadanso grimasomis mūsų šunų maldininkai irgi bado akis, kaip sektinais pavyzdžiais. Juk ir Norvegijoje pingvinams suteikiami kariniai laipsniai, ir Amerikoje statomi memorialai keturkojams. Taip. Tikra tiesa. Tokių entuziastų pilna. Ir visi jie man primena vieną kuoktelėjusį Romos imperatorių, kuris taip mylėjo savo arklį, jog norėjo padaryti jį senatoriumi.
Kiek svarbesni klausimai šiame erzelyje dėsningai užsitušuoja. Vienas iš jų – ginklo laikymo reglamentavimas. Dar Garliavos dramos ir tada įvykusių šaudynių metu – tada žuvo žmonės – tik vienas kitas kėlė klausimą – kodėl tikrais ar išsigalvotais motyvais dukters tvirkinimu besiskundžiančiam tėvui, kuriam aiškiai „rovė stogą“ – buvo galima toliau legaliai turėti ginklą?
Dabar, kai žuvo „pareigūnas Ramzis šventasis“, kyla klausimas – kodėl ginklą gali nešiotis asmuo, kurio neatsargumas jau yra pražudęs žmogų? Nesvarbu, kad valtimi. Ar viskas gerai šioje srityje su teisės aktais, o gal į viską tiesiog pernelyg formaliai žiūrima?
Į šituos klausimus net patys gabiausiai, „pareigūnais“, net feldmaršalais tituluoti ramziai, barsai, bobikai ir barbosai atsakyti nepadės. Ir Pagėgių faraonų iš sostų neišvers. Tai turi padaryti žmonės, net jei jie tikrai daug blogesni, kvailesni už savo „draugus“.
Deja, vis mažiau vilties, nes kai kurie politikai jau yra savo rinkimine vėliava vertę žuvusį Baltarusijoje pareigūną – žmogų. Kurį kiti dergė, kaip šunį. Paskui visi jį apskritai pamiršo. Dabar yra gera proga paskutinę prešrinkiminę savaitę nusitverti „pareigūno šuns“ nuotraukas su juodais kaspinais ir prisiklijuoti prie savo rinkiminių bukletų.
Gali būti, kad taip pavyks pasiekti, jog K.Komskis nepatektų į Seimą. Ir nelabai kas dėl to verks. Vienu metu ir verkti, ir juoktis norisi dėl kitko – kiek daug žmonių lengvai patiki tokių preliminarių politinių scenarijų tikroviškumu ir aktorių. Bet kol kas – eilinis cirkas atvažiavęs: visi į Ramzio premjerą, kol yra laisvų vietų!
Tik visgi, nevadinkite pareigūnų šunimis. Ypač į akis. Negarbinga ir į areštinę galite patekti.
