Seimo rinkimų pirmo etapo rezultatas yra tradiciškai nuobodokas. Nieko vertybiškai neatstovavusios, neatstovaujančios ir negalinčios atstovauti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąraše būtų praėjusi net ir gorila su vikingo ragais. Šis oligarcho ir nepartinių konglomeratas prarijo net beveik visų nepartinių protesto balsus. Ir su šita šutve dabar volens nolens derėsis „tradiciniai“.
Skamba ir aidi, tiek eteriuose, tiek šiluose (jau net voverės baidosi) ekspertų išvados, kad partinė sistema išsigrynina ir dabar jau štai bus ideologiškai sisteminė.
Skamba labai gražiai. Juk išties Naglis Puteikis su Kristupu Krivicku gali ilgai medituoti ties klausimu – kam koalicija reikėjo įforminti sąrašą, kaip koaliciją? Būtų gi jau Seime, jei pretenduotų ne į 7 procentus, o tik į 5.
Klausantis politologų ir politikos veteranų apsidžiaugimų, kad ima triumfuoti ideologijos ir nueina šalin interesai bei marginalai, minčių kyla, ačiū vienai nacionalinės politikos klasikei, visokių. Ne pirmą, ne antrą kartą „tradiciniai“ ryja didelės dalies rinkėjų spjūvį tiesiai į nasrus. Tvarkingi ir teisingi (įvairiais pavadinimais), darbingi (teisti ir persiregistravę), teisti už gerus darbus (niekaip neatlyžtą), tautos prikėlėjai (draudė alkoholį net Seime, kaip ir dabartiniai „naujokai“) ir t.t.
Tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai su tokiais jau yra buvę visokiose koalicijose. Tokiems juk net ir vienmandatėse apygardose gerai. Apygardoje registruojiesi ir rinkėjus mulkini, kad esi nepartinis, bet pats žinai, kad meluoji, nes esi ir partijos sąraše. „Nepartinis“ sukčius.
Nuo tikro nepartinio, jei jau tokiu norima būti, skiriamasi viskuo – nėra sąrašinio – atsarginio varianto, beveik neįmanoma samdyti žmonių kampanijai, jei nesi partijos sąraše.
Kuo daugiau tokių, tuo daugiau sėkmės – LVŽS sėkmės laidas toks ir yra. Kuo daugiau melagysčių ir cinizmo. Sumenkusio Darbo partijos (DP) elektorato balsai lietuje neištirpo. Ne, ponai, jie nuėjo į ten, kur sąraše trečdalis „nepartinių“ – tiesiai pas LVŽS. Ir dabar aplink juos slampinės, rankas spaus ir amžiną meilę bet keliems mėnesiams žadės tie patys, kurie tradiciniai.
Tiek Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), tiek Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) šoks, pusnuogiai išsirengę, viliotinį aplink stulpą tų, kurie surinko Viktoro Uspaskicho ir jo draugų balsus. Nebent būtų naivuolių, kurie manytų, jog DP pranykę balsai atiteko Gabrieliui Landsbergiui.
Taigi, derėdamiesi dėl koalicijos su „žaliais valstiečiais“ tiek G.Landsbergis, tiek Gediminas Kirkilas tiksliai žino, kad derasi iš dalies su V.Uspaskicho perbėgusio elektorato įgaliotais pajininkais-koncesininkais. Na dar su kokios nors Kazimiros Prunskienės.
Nieko ypatingo nenutiko. Eilinis toks žaidimais. Įvaizdžio prasme – tikrai. Derėtis juk reikės tik dėl smulkmenų. LVŽS prie atominę elektrinę, kaip prieš šėtono išradimą, TS-LKD niekaip negali garsiai pasakyti, kad jau patys palaidojo šį projektą, į kurį įdėta dešimtys milijonų euro. Derėtis juk reikės „tik“ dėl užsienio politikos, kur LVŽS norėtų partnerystės ir harmonijos, net jei kita pusė to nenori. Patys įdomiausi klausimai kaip tik ir slypi būtent čia.
Tomas Tomilinas – LVŽS vienas šulų – aršus „Chevron“ varytojas iš Lietuvos, Algirdo Paleckio kompanijos bendramintis (subjektyvus pastebėjimas toks), taip pat Virgilijus Poderys. Žmogus turbūt neblogas, net konservatoriams artimas – buvo jų favoritas.
Net dirbo tebeveikiančioje įmonėje, pavadinimu „Visagino atominė elektrinė“, kuri elektrą naudoja, bet jos negamina, audringai įtikinėjo, kaip tai būtų gerai – įrašą turiu. Dabar už energetiką visiškai žalią. Suprantama – valdžios troškimas koreguoja ne tik ideologijas, bet ir profesines įžvalgas. Ir visa tai – labai lankstu. Viskas lankstu nepartinėje partijoje.
LVŽS yra savaip panaši į Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partiją, nors televizijos laidoje man ir šokta aiškinti, kad ten daug „savo sričių specialistų“. Taip. Jų yra. Tik bet kas, kas sudarys su šiuo „nepartinių specialistų“ konglomeratu amžinos kadencijos meilės sutartį, turi atsiminti, jog ne tik Arūno Valinsko darinys, kuriame buvau daugiau bendrystės, kokia ji bebūtų, bet ir ta pati DP gana greitai ėmė byrėti po pirmo pasirodymo arenoje.
Ir tai net buvo vieno asmens cementuojami dariniai. O čia – dviejų. Kiek ilgai dvarponio-komisaro duetas išliks vieningas? Kiek užtruks laiko, kol vieną, tris, penkis ar septynis nepartinius perėjūnus-specialistus nusiurbs kitur su gerais pasiūlymais? Juk esant iš principo nepartiniu yra daug paprasčiau imti ir nusivilti tuo dariniu, su kuriuo prasmukai valdžion, ypač, kai po kojomis, lyg tyčia, pasipina geras pasiūlymas.
Visus šiuos klausimus svarsto LSDP ir TS-LKD štabai, kurie lieka koalicijos formavimo centrais, net nepaisant antro turo rezultatų.
O dabar politikos svingerių laikas. Derybų, susitarimų ir išdavysčių profesionalų geriausias metas. Konservatoriai, pasiryžę paaukoti valdžios vardan net ir savo atominį projektą, derybose galės vaizduoti, kad yra vieningi su liberalais, nors ir nenorės niekaip būti siejami su grynųjų talpinimo į alkoholio pakuotes praktikas.
Socialdemokratai net paskutines buvusios koalicijos nuograužas susirinks „raumenų masei“ parodyti. Tiks ir „tvarkdarių-šunšaudžių“ partija, ir per vienmandates išbridę Viktoro Uspaskicho politinės imperijos likučiai, ir dar bet kas. Šios partijos siela plati – visoks turinys joje telpa.
Antras turas irgi žada būti įdomus. Partijos deklaruos paramas arba nekonkuravimus, o rinkėjai nebūtinai elgsis pagal jas.
Na o kol kas nei valstiečių, nei žaliųjų savo gretose iš esmės neturinti nacijos gelbėjimo komanda gali mėgautis dėmesiu ir pasakoti romantiškas istorijas apie tai, kaip išblaivins net paskutinį valkatą-alkoholiką, kuris ims ir pakels šalies pajamas bei ištrauks „Sodrą“ iš prarajos. Geras tas laikas. Bent jau smagu.
