Vienose šalyse jis pasireiškia kraštutinės kairės mutacija – kaip Graikijos „Syriza“ ar Ispanijos „Podemos“. Kitose įsitaiso tolimoje dešinėje – kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ ar vokiečių AfD.
Dar kitur įgauna iš viso keistas formas, kaip Didžiosios Britanijos UKIP, kuri yra įkurta libertariškai nusiteikusių politikų tik tam, kad rinktų balsus darbininkų rajonuose.
Ar tokia pati gana libertariška G.Wilderso Laisvės partija, kuri susirenka tiek islamofobų, tiek homofobų balsus, nors pats partijos lyderis yra atviras gėjus.
Ir visas jas vienija vienintelis esminis bruožas – tvirtas atsisakymas žygiuoti tuo tempu, kurį pasiūlė technologinė pažanga ir globalizacija.
Ta beprotiška gyvenimo skuba, kaip pasakytų šiuolaikinis klasikas, sukūrė daug galimybių, tačiau lygiai tiek pat problemų.
Labai lengva kritikuoti žmones, kuriems ji tiesiog per sparti, pavadinti juos runkeliais, aiškinti, jog lengviau gauti meškerę ir išmokti žvejoti, nei „įsisavinti“ dovanotą žuvį, tačiau tai kelias į aklavietę.
Susiję straipsniai
Laikas pripažinti, kad pirmiausia esame emocijomis besivadovaujantys gyvūnai.
Susiję straipsniai
Po galais, mes daug svarbesnius sprendimus priimame pagauti aistrų, nuotaikų ar instinktų, o čia, pamanyk, balsavimas.
O emocijos daugybės žmonių veiduose toli gražu ne pačios geriausios. Permainų tempas sukuria nesaugumą dėl rytojaus.
Nesaugumas sukelia nerimą ir prastesnio rytojaus nuojautą. Nerimas atneša baimę. O baimė siūlo pyktį.
Pyktis nukreipiamas į išorę, nes taip jau mes sukurti, kad pasižiūrėti į veidrodį atidėliosime iki pat paskutinės akimirkos. Ir šių emocijų nenumaldysi jokiomis statistinėmis lentelėmis, įrodinėjančiomis, kad žmonija gyvena saugiausią ir sočiausią gyvenimą per savo istoriją.
Todėl visiems elitams, tikriems ar tiesiog save tokiais įsivaizduojantiems, tiesiog gyvybiškai būtina permąstyti savo santykį su masėmis.
Pirmiausia, koks turi būti daugiau uždirbusių iš technologinės pažangos bei globalizacijos dalijimasis savo sėkmės vaisiais su tais, kuriems pasisekė mažiau.
Antra, kaip kiek galima efektyviau padėti šiems žmonėms atsiriekti savo riekę iš bendro pyrago.
Trečia, kaip pamažu suvaldyti kultūrinius ir demografinius pokyčius, kurie lygiai taip pat kelia nežinią ir nerimą kaip ir ekonominiai.
Ar tai įmanoma padaryti be normalaus bendravimo ir kalbėjimosi? Ko gero, ne. O mes visi einame priešinga kryptimi.
Socialiniai tinklai kiekvienam leido tapti rašytoju, leidėju ir transliuotoju. Ir kiekvienam pasirinkti savo mėgstamus kanalus.
Socialinių tinklų vartotojai suskubo pašiepti naują valdžią
Bėda ta, kad mes užsidarome juose, nė žingsnelio nelipdami iš savo komforto dramblio kaulo pilies. Tegul ir karštą, tegul ir audringą diskusiją su kitaminčiais pakeičia „laikų“ ir „šierų“ mainai uždarame draugų ratelyje.
Labai dažnai bet kokia mintis aidi vis atkartojama toje pačioje feisbuko kameroje užsidariusių bendraminčių, kol galiausiai visiškai nuslopsta kartojama be saiko ir nepapildoma jokios kritikos, jokio žvilgsnio iš šalies. Ir tai galioja abiem pusėms.
Elitams, įsitikinusiems, kad tamsi ir buka minia jų vis tiek nesupras, tad kam stengtis? Geriau tiesiog papirkti vienkartinėmis šypsenomis ir dovanėlėmis. Ir masėms, įsitikinusioms, kad vienintelis elito tikslas yra jas engti ir spausti paskutinį prakaito lašą.
Kai nuo tokios tylos ima spengti ausyse, kai įtampa būna tokia, kad ją galėtum pjaustyti peiliu, viskas ir išvirsta reakcija į bet ką, kas simbolizuoja tariamą blogį. Ar tai būtų Europos Sąjunga, ar sisteminės partijos, ar kapitalizmas.
Tokią reakciją praėjusiame amžiuje matėme ne vieną kartą. Ir puikiai žinome, kuo tai baigėsi. Viskas prasidėdavo tiesiog iš nesaugumo, nerimo, baimės ir pykčio. Tik šįkart viskas vyksta daug greičiau.