Prie galinės kapinių tvoros kaliniai laidojami nuo sovietų laikų.
Anuomet galiojo keista tvarka: artimiesiems būdavo tik pranešamas
mirties faktas, kalinys buvo laidojamas Marijampolėje, o perlaidoti jį
buvo leidžiama tik tuomet, kai baigdavosi jo bausmės laikas.
Kalinių kapais, išskyrus dabartinius nuteistuosius, bemaž niekas
nesirūpina.
Iki šiol pasitaiko, jog giminaičiai atsisako atsiimti tėvo, brolio ar
sūnaus palaikus.
Tuomet nelaisvėje miręs žmogus valstybės lėšomis palaidojamas
Marijampolės kapinėse.
Prieš Vėlines nuteistieji tvarko ne tik likimo brolių kapus, bet ir
kelias dienas triūsia abejose Marijampolės kapinėse, nes sutvarkyti
didžiulius plotus savivaldybė neturi galimybių.
Šiemet nuteistieji pasisiūlė padaryti ąžuolinį kryžių, – atminimo
ženklą visiems kaliniams, kurių bebaigiančių išnykti kapų nelanko
artimieji.
Šio darbo ėmėsi pataisos namų dailės studiją lankantis Rolandas V.
Ąžuolą jam parūpino įstaigos administracija.
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis nuteistasis, kurio meniniai gabumai
atsiskleidė už grotų, kryžių išdrožė per mėnesį.
Pataisos namuose veikiančioje liejykloje pagal Rolando eskizus buvo
pagaminti vadinamosios saulutės elementai.
„Talentas neatsiranda iš niekur. Rolandas, matyt, turėjo tą gyslelę,
tik būdamas laisvėje neužsiėmė. Pataisos namuose tokiems darbams yra
laiko, atsirado ir noro.
Jis turi įrankių, o jei kokio trūksta, nuperkame.
Šis nuteistasis pataisos namuose lanko dailės studiją. Jo darbus ne
kartą vežėme į parodas užsienyje“, – pasakojo Marijampolės pataisos
namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca.
Nebe pirmą kartą už grotų atsidūręs iš Marijampolės kilęs Rolandas į
laisvę turėtų išeiti po ketverių metų.
Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnė Dovilė Derenčienė viliasi,
jog kalėjimo vartus užvėręs Rolandas įgyvendins savo svajonę.
„Jis pasakojo, jog norėtų imtis išskirtinio butų remonto, užsiimti
drožyba“, – sakė D.Derenčienė.
˙