Prie galinės kapinių tvoros kaliniai laidojami nuo sovietų laikų.
Anuomet galiojo keista tvarka: artimiesiems būdavo tik pranešamas mirties faktas, kalinys buvo laidojamas Marijampolėje, o perlaidoti jį buvo leidžiama tik tuomet, kai baigdavosi jo bausmės laikas.
Kalinių kapais, išskyrus dabartinius nuteistuosius, bemaž niekas nesirūpina.
Iki šiol pasitaiko, jog giminaičiai atsisako atsiimti tėvo, brolio ar sūnaus palaikus.
Tuomet nelaisvėje miręs žmogus valstybės lėšomis palaidojamas Marijampolės kapinėse.
Prieš Vėlines nuteistieji tvarko ne tik likimo brolių kapus, bet ir kelias dienas triūsia abejose Marijampolės kapinėse, nes sutvarkyti didžiulius plotus savivaldybė neturi galimybių.
Šiemet nuteistieji pasisiūlė padaryti ąžuolinį kryžių, – atminimo ženklą visiems kaliniams, kurių bebaigiančių išnykti kapų nelanko artimieji.
Šio darbo ėmėsi pataisos namų dailės studiją lankantis Rolandas V. Ąžuolą jam parūpino įstaigos administracija.
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis nuteistasis, kurio meniniai gabumai atsiskleidė už grotų, kryžių išdrožė per mėnesį.
Pataisos namuose veikiančioje liejykloje pagal Rolando eskizus buvo pagaminti vadinamosios saulutės elementai.
„Talentas neatsiranda iš niekur. Rolandas, matyt, turėjo tą gyslelę, tik būdamas laisvėje neužsiėmė. Pataisos namuose tokiems darbams yra laiko, atsirado ir noro.
Jis turi įrankių, o jei kokio trūksta, nuperkame.
Šis nuteistasis pataisos namuose lanko dailės studiją. Jo darbus ne kartą vežėme į parodas užsienyje“, – pasakojo Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca.
Nebe pirmą kartą už grotų atsidūręs iš Marijampolės kilęs Rolandas į laisvę turėtų išeiti po ketverių metų.
Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnė Dovilė Derenčienė viliasi, jog kalėjimo vartus užvėręs Rolandas įgyvendins savo svajonę.
„Jis pasakojo, jog norėtų imtis išskirtinio butų remonto, užsiimti drožyba“, – sakė D.Derenčienė. ˙
