Ne vienam žmogui idėja rinkti Seimo narius tik vienmandatėse apygardose atrodo patraukli. Mat manoma, kad tokiu keliu laimėti gali kiekvienas, kas turi pasitikėjimą, ir tai yra geriau nei balsavimas už beveidžius partijos sąrašus. Tačiau taip manantys ignoruoja vieną esminį bruožą, kurio tendencija vis labiau stiprėja ir Lietuvoje.
Kitaip nei prieš 10 ar 20 metų, šių dienų Lietuvoje rinkimai paremti dideliais pinigais. Uždraudus save iškėlusiems kandidatams gauti paramą, kad ir nedidelę, iš verslo, iš principo palikta galimybė rinkimus laimėti arba parlamentinių partijų kandidatams, už kurių rinkimų kampaniją sumoka milijonines lėšas iš biudžeto gaunanti partija, arba turtingiems žmonėms bei partijai, už kurios nugaros toks asmuo stovi. Tik retais atvejais rinkimus vienmandatėse apygardose gali laimėti kiti asmenys, bet ir tik tada, jeigu sukaupė gana nemažą sumą šiam reikalui.
Todėl, jeigu rinkimai būtų tik vienmandatėse apygardose, į Seimą pakliūtų tik tie asmenys (be retų išimčių), kuriems už nugaros yra nemaži finansiniai resursai.
Kaip rašoma žiniasklaidoje, viena Seimo nario vieta po šių rinkimų Lietuvos parlamente galėjo kainuoti nuo 10 tūkst. iki beveik pusės milijono eurų.
Finansiniai ištekliai atlieka nemažą vaidmenį ir rinkimuose daugiamandatėje apygardoje. Didelį skaičių rinkimų plakatų, lankstinukų, kitos rinkimų atributikos gali išleisti tik tos partijos, rinkimų sąrašai, kurie turi sukaupę nemažas pinigų sumas. Kitų kandidatų tada tiesiog nesimato konkurentų rinkimų medžiagos jūroje.
Todėl kyla klausimas, ar laikantis teisingos konkurencijos principo neturėtų būti leista partijoms bei asmenims iš rinkimų sąrašų, kurie negauna biudžeto paramos, gauti ją iš juridinių asmenų, ribojant sumą. Nustatyti jos dydį būtų galima, pavyzdžiui, atsižvelgiant į praėjusių metų minimalią pinigų sumą, išleistą rinkimams. Priešingu atveju nesudaroma lygiavertė konkurencija renkant Lietuvos Seimą.
Kol tokios galimybės nėra, kandidatams, nesantiems pinigingų partijų sąrašuose, palikta galimybė patekti į Seimą per daugiamandatę apygardą, nors ir šiuo atveju jie patys turi užsimokėti netoli 1 tūkstančio eurų.
Vis dėlto pastaruoju metu sudaroma daugiau galimybių daugiamandatėje apygardoje pasiekti savo rinkėjus net ir toms partijoms, rinkimų sąrašams, kurie turi minimalius piniginius resursus ir yra priversti rinkti po litą iš savo kišenės ar prašyti draugų. Šias galimybes suteikia Vyriausiosios rinkimų komisijos leidiniai ir užsakymai televizijai bei interneto portalams.
Tada yra svarbu tik pateikti gerą, teisingą, suprantamą rinkėjams žinią ir gali tikėtis rezultato. Taip nutiko, pavyzdžiui, Antikorupcinės koalicijos sąrašui, per šiuos rinkimus gavusiam daugiau nei 6 proc. balsų.
Daugiau nei patekusios į Seimą partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Tai, kad Antikorupcinė koalicija, kitaip nei minėtos partijos, į Seimą nepakliuvo, yra pasekmė keisto reikalavimo mūsų įstatymuose koalicijoms gauti 7 proc. balsų, kai partijoms gana ir 5 proc.
Ar ši neteisybė bus kada nors pataisyta Lietuvos įstatymuose, neaišku, tačiau ir dėl šios priežasties rinkimų sąrašai atsiduria nelygiavertėje pozicijoje. Įdomu būtų išgirsti iš VRK, kur dar Europos šalyse koaliciniai sąrašai arba rinkimų blokai yra pastatyti į nelygiavertes pozicijas, palyginti su partijomis. Esant tokiai situacijai kai kurios partijos, pavyzdžiui, minėta LLRA, nusprendė apeiti šią įstatymo nuostatą, sukurdama koaliciją su Rusų aljansu, bet pateikdama tai kaip vieną partiją.
Nepaisant šios situacijos, ir ateityje nepinigingų partijų ar rinkimų sąrašų atstovams realesnė galimybė patekti į Seimą per daugiamandatę apygardą, o vienmandatės apygardos dažnai sudarys tik to regimybę. Kol Lietuvoje neegzistavo draudimas save iškėlusiems kandidatams gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, viskas buvo atvirkščiai. Per pastarąjį dešimtmetį sąlygos apsivertė aukštyn kojomis.
Vis dėlto ir toliau naudinga Lietuvoje palaikyti mišriąją rinkimų sistemą. Išrinkti vienmandatėje apygardoje parlamento nariai tampa atsakingi ne tik visiems Lietuvos piliečiams kaip Seimo nariai, bet ir konkrečios vienmandatės apygardos žmonėms. Tai sudaro didesnę galimybę spręsti minėtos apygardos žmonių problemas, jeigu išrinktas politikas tai daro, o žmonės irgi turi Seimo narį, į kurį gali visada kreiptis.
Tačiau, jeigu rinkimai į Seimą vyktų tik vienmandatėse apygardose, kiltų dvi problemos. Viena vertus, Seimas gali tapti visiškai fragmentuotas, tarsi būtų atskirų Lietuvos rinkimų apygardų deputatų atstovybė, todėl sunkiai pajėgtų priimti bendrus, svarbius valstybei sprendimus. Kita vertus, Seimas gali būti sutelktas vienos kurios nors politinės jėgos rankose, jeigu Lietuvos žmonės balsuotų, kaip šį kartą atsitiko vienmandatėse apygardose, t.y. tarsi milžiniškos bangos principu.
Per balsavimą vienmandatėse apygardose antrajame rinkimų ture Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) iš 68 apygardų laimėjo 35, t.y. praktiškai 50 proc. jų.
Jeigu Seimas būtų renkamas tik vienmandatėse apygardose, po tokių rinkimų partijai, bangos principu nušlavusiai vienmandatėse apygardose oponentus, galbūt nereikėtų sudaryti koalicijos su jokia kita partija, o opozicija, kuri liktų už tos daugiau nei pusę Seimo valdančios daugumos, būtų labai silpna. Vis dėlto stipri opozicija yra ne mažesnė demokratijos sąlyga nei efektyvi valdžia.
Aišku, matydami tuos vargus, kuriuos patiria LVŽS dėl koalicijos formavimo su kitomis partijomis, kai kurie LVŽS politikai ir jų rėmėjai pasakytų, kad būtų gerai, jeigu ši partija jau dabar kontroliuotų beveik pusę Seimo, kaip rodė rinkimų rezultatai vienmandatėse apygardose. Bet tos partijos šalininkams tada pasiūlyčiau pagalvoti, ar jiems lygiai taip pat atrodytų geri rinkimai tik vienmandatėse, jei panašiu bangos principu rinkimus laimėtų jų nemėgstamos partijos (kad ir kokia ji būtų) politikai. Ir praktiškai galėtų ignoruoti, nekreipti dėmesio į kitas partijas Seime.
Panaši situacija jau buvo po 1992 ir 1996 m. rinkimų, kai pirmu atveju triuškinamai rinkimus laimėjo pokomunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), o antruoju – konservatoriai. Tada konservatoriai daugiamandatėje gavo beveik 30 proc. Ir tiek vieni, tiek kiti, turėdami solidžią daugumą Seime, įjungė buldozerio principą priimant įstatymus, o tai nėra gerai, nes įstatymai turėtų būti priimti tik po diskusijų.
Per šiuos Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje LVŽS gavo 21,53 proc. balsų, t.y. net mažiau nei konservatoriai, kurie surinko 21,7 proc. Trečioji partija – socialdemokratai – nuo jų atsiliko (14,42 proc.), bet abiejų šių partijų atotrūkis nebuvo toks didelis kaip po balsavimo vienmandatėse apygardose antrajame ture.
Galima spėti, kad jeigu politinių jėgų balansas dabar Seime būtų kaip po pirmojo rinkimų turo, tai ir derybos dėl koalicijos sudarymo vyktų labiau įsiklausant į kitų partijų nuomonę, o ne diktuojant tik savo sąlygas, nors, tiesa, tai nėra tik LVŽS problema.
Turėdami stiprią daugumą, kaip minėjau, diktatą mėgo ir LDDP, ir konservatoriai. Tai yra bendra mūsų politinio gyvenimo bėda – diktatas laikomas geriau už dialogą. Mišrioji rinkimų sistema sukuria daugiau galimybių dialogui tarp Seimo partijų.
