Dvi kadencijas (1998-2003 ir 2004-2009 metais) šalies vairą laikiusio V.Adamkaus biografija – turtinga ir verta ne vienos knygos puslapių.
Prisiminimai iš svarbiausių gyvenimo pareigų sugulė į dvi dienoraščių knygas „Pareigos, kurios nesibaigia“ ir „Paskutinė kadencija“ (literatūrinis bendraautorius – Valdas Bartasevičius).
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame įdomiausios ištraukas iš V.Adamkaus dienoraščių knygos „Paskutinė kadencija“.
2003 metų spalio 30 diena, Vilnius
Pusę šešių vakaro rezidencijoje suskambėjo telefonas. Skambino mano padėjėjas Audrius Penkauskas. „Ar negalėčiau Turniškėse tuoj pat susitikti su Dariumi Kuoliu ir juo“,- paslaptingai paklausė. Pasiteiravau, ar nebūtų galima susitikimo atidėti rytdienai. Pasirodo, reikalas labai svarbus ir skubus – liečia valstybės vadovą ir jo aplinką, o kalbėti apie tai telefonu nebūtų gerai. „Gerai,- sakau. – Atvažiuokite“.
Į Turniškes jie atvyko per 20 minučių. Išgirdau tai, ką širdy nujaučiau, tik nemaniau, kad tie dalykai taip greit iškils viešumon.
Pasirodo, dar Lietuvos politiniame gyvenime neregėtą uraganą sukėlė Mečys Laurinkus, kuris prieš porą dienų nustebino Seimą, pranešdamas, kad nėra įteikęs jokio atsistatydinimo iš Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigų, nors Rolandas Paksas jau pateikė parlamentarams savo pasirinkto naujo vadovo kandidatūrą. Artūras Paulauskas paprašė situaciją paaiškinti išsamiau ir šiandien tai buvo padaryta uždarame Seimo posėdyje.
Mečys Laurinkus pateikė prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Remigijaus Ačo ir Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansuotojo Jurijaus Borisovo, taip pat pastarojo ir Rusijos mafijozo kažkokio Kikališvilio pokalbių telefonu garso įrašus. Įrašyta, kaip J.Borisovas pasakoja savo pašnekovui, kad turintis pakankamai R.Paksą kompromituojančios medžiagos ir, reikalui esant, gali jį sudoroti, o Kikališvilis sako, jog M.Laurinkų patvarkys ir Madride.
Ši informacija kol kas įslaptinta. Parlamentarai įgaliojo A.Paulauską, nuvykus pas prezidentą R.Paksą pranešti, kad stabdomas naujo VSD generalinio direktoriaus kandidatūros svarstymas ir sudaroma speciali komisijai pateiktai medžiagai tirti, taip pat skubiai šaukiama neeilinė Seimo sesija.
Man ši slapta informacija pateikta, kad žinočiau apie valstybei rimtų pasekmių galinčius turėti įvykius. Faktai tokie grėsmingi, kad šaliai gręsia pavojinga politinė krizė. Esą Seime jau imta kalbėti, kad šis reikalas gali baigtis net apkalta prezidentui.
Kai tai žino Seimas, naivu tikėtis, kad bus išsaugotas informacijos slaptumas. Žaibo greičiu žinia pasklido ir tarp žurnalistų. Pas mane šį vakarą atvyko LNK televizijos grupė ir mėgino įkalbėti, kad duočiau interviu. Atsisakiau, nes nežinau detalių, o – svarbiausia – nenoriu kaitinti politinės atmosferos. Sutikau tik perskaityti labai trumpą pareiškimą, nes jau vis viena skelbiami įvairaus rango politikų komentarai.
„Susipažinau su informacija ir atidžiai stebiu įvykius. Padėtis tikrai rimta. Manau, kad, reikalui esant, Seimas turi būti labai principingas, gindamas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesus.“
Įrašę šį mano pareiškimą, žurnalistai vis viena mėgino mane įvelti į išsamesnį pokalbį, bet neišpešė daugiau nė žodžio.
Įsijungęs televizorių, išvydau, kad R.Paksas jau atskubėjo į „Panoramos“ laidą ir, kone visą pasaulį apkaltinęs sąmokslu prieš jį, žadėjo rytoj atskleisti kažkokią visą tiesą, todėl skubiai šaukia Valstybės gynybos tarybos posėdį. Tik ką taryba gali pasakyti? Gryna demagogija.
2003 metų lapkričio 3 diena, Madridas
Šiandien ryte įeinu į viešbučio restoraną ir staiga man prieš akis išnyra Mstislavas Rostropovičius. Jis nušvito ir čiupo mane į glėbį. Pasirodo, šį vakarą Slava griežia karališkuosiuose rūmuose. Širdingai kvietė atvykti į jo koncertą, deja, turėjau atsisakyti, nes esu pakviestas į priėmimą pas Ispanijos karalių Juaną Carlosą I. „Puiku!,- šūktelėjo M.Rostropovičius. – Perduokite mano linkėjimus Jų karališkoms didenybėms – karalienei Silvijai ir karaliui. Jie mano geri draugai“.
Karališkoji rezidencija įkurta netoli Madrido kokių 100 hektarų ploto parke, po kurį laisvai laksto nebaugščių stirnų šeimos. Jų gal šimtai – stirnos su jaunikliais, stirninai grakščiais ragais. Rūmai dunkso ant kalvos ir nuo jų terasų atsiveria puikiai sutvarkyto parko, gėlynų panorama.
Ispanijos karališkoji pora kiekvieną svečią sutiko asmeniškai, paspausdama ranką. Aišku, aš jiems perdaviau Mstislavo Rostropovičiaus sveikinimus, o karalienė Silvija susidomėjo, kur mes spėjome susitikti.
Po trumpų oficialių kalbų ir bendros su karališkąja pora nuotraukos laukė maloni staigmena. Kažkas karaliui Juanui Carlosui I pasakė, kad šiandien – mano gimimo diena. Mane pirmiausia pasveikino Ispanijos karališkoji pora, po jų priėjo Bilas Clintonas, Lionelis Jospenas ir vorele išsirikiavę spaudė man ranką, linkėdami sėkmės, visi „Club de Madrid“ nariai.
Tai buvo linksmoji vakaro dalis. Netrukus sulaukiau liūdnosios. Vienas po kito klubo nariai priėję tyliai klausdavo, kas dedasi Lietuvoje. Mat apie R.Pakso skandalą jau buvo pranešusios žinių laidose CNN, BBC, Sky News televizijos. Pats pašiurpęs vieną pranešimą mačiau atvykęs į Madridą: ekrane Lietuvos žemėlapis ir trumpas komentaras, kad prezidentas įsivėlęs į neaiškius ryšius su rusų mafija, kuri mūsų šalyje plauna pinigus. Negana to, dar ir pranešama, kad R.Paksui artimas asmuo pardavinėja karinius sraigtasparnius šalims, kurioms Jungtinės Tautos taiko ginklų embargą.
Negalėjau leistis į diskusijas šia tema su įtakingais, nors jau ir nevadovaujančiais savo valstybėms, klubo nariais. Pasistengiau „gesinti“ jų smalsumą, paaiškinęs, kad dar niekas neaišku ir aš pats neturiu tikslesnės informacijos. „Pagyvensime, pamatysime“,- mėginau filosofiškai žvelgti į situaciją, ramindamas greičiau save nei pašnekovus.
2004 metų liepos 11 diena, sekmadienis, Vilnius
Inauguracijos išvakarės. Džiaugiuosi saulėtu rytu. Nedaug šiemet tokių dienų. Sakau, gal pagaliau ateina tikra vasara ir meldžiu, kad rytoj būtų panašus oras.
Telefonu dar padiktavau paskutines pataisas savo kalbai, o 11 valandą jau atvyko Vaiva Vėbraitė. Man labai praverstų jos didžiulė švietimo darbuotojos patirtis, bet žinodamas, kad ji su šeima gyvena Jungtinėse Valstijose, o vaikai dar mokyklinio amžiaus, nesitikėjau, kad galėtų dirbti visu patarėjos etatu. Ketinau prašyti padėti bent tuomet, kai lankysis Lietuvoje. Bet pasisekė! Pasirodo, ji nuo rudens gali atvažiuoti ilgesniam laikui.
Pavakare, 16 valandą nuvykome į Seimą inauguracijos repeticijai. Pamatėme, kad dirba daug žmonių: gėlininkės, apšvietėjai, fotografai, televizijos operatoriai, tikrinantys vietas, iš kurių geriausia filmuoti, net Seimo ir Konstitucinio teismo pirmininkai.
Ritualas nepakitęs – toks pats, kaip ir pirmąjį kartą man prisiekiant, todėl ramiai parepetavau rytdienos ceremonialą ir išvažiuovome pas Žemkalnius. Noriu šį paskutinį vakarą prieš inauguraciją pabendrauti su jaunystės draugais. Rytoj penkeriems metams nustoju buvęs privatus asmuo. Prasideda naujas mūsų gyvenimo etapas.
2004 metų liepos 27 diena, Vilnius
Prajuokino vienas kuriozas. Mano patarėja teisės klausimais Toma Birmontienė atnešė man pasirašyti pluoštą Seimo priimtų įstatymų. Juos jau buvo vizavęs ir premjeras Algirdas Brazauskas, ir kiti pareigūnai. taip pat savo parašu, kad įstatymai nekelia abejonių, juos buvo „palaiminusi“ ir pati T.Birmontienė. Įteikdama dokumentus, ji dar pridūrė, kad juos peržiūrėjusi, viskas gerai.
Niekada nepasirašinėju mechaniškai. Skaitau ir... Apstulbęs grąžinu T.Birmontienei, sakydamas: „Negaliu pasirašyti“. Jos veidas ištįsta ir klausia: „Kas negerai?“. Atsakau: „Aš – Valdas Adamkus, o ne Rolandas Paksas“.
Mat po įstatymo tekstu parašyta: „Lietuvos Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas“. Juokaujančiu tonu paklausiau T.Birmontienės, ar kas nors skaito man atnešamus įstatymus. Tiesa, atrodo, ji tuo metu buvo praradusi ne tik humoro jausmą, bet ir amą.
2004 metų rugpjūčio 8 diena, Jurata
Lenkijos prezidento vasaros rezidencija Juratoje įkurta buvusioje sovietinių laikų karinėje bazėje. Tai 150 hektarų palei Baltijos jūros pakrantę nusidriekęs pušynas. Dabar čia stovi prezidentinė vila, konferencijų centras ir keturi svečių namai. Visi pastatai moderniai įrangti, elegantiški, juose daug šviesos. Nepaprastai gražu. Juratoje lankėsi daug prezidentų, karališkųjų šeimų narių.
Aleksandras Kwasniewskis papasakojo, kokį triukšmą sukėlė jam oponavę politikai parlamente ir lenkų spaudoje, kai jis sumanė įrengti šią vasaros rezidenciją. Dabar kritikai tyli, o Lenkija didžiuojasi, kad turi reprezentacinę vyriausybinę poilsiavietę, kur negėda pasikviesti ir aukščiausio rango užsienio svečius.
Šią istoriją prezidentas A.Kwasniewskis prisiminė, norėdamas duoti man patarimą: jei įsitikini, kad esi teisus, nekreipk dėmesio į kritikus, jų puolimą ir tvirtai eik savo keliu.
2004 metų rugpjūčio 21 diena, šeštadienis, Vilnius – Atėnai
Šiandien Mes su Alma išvykome į Olimpinių žaidynių antrąją dalį ir uždarymą. Mus lydi tik Edminas Bagdonas ir apsaugininkas Artūras Bagonaitis. O lėktuve visos vietos užimtos – skrenda gausus būrys verslininkų, sporto mėgėjų, kurie įstengė nusipirkti nepigių bilietų į varžybas ir susimokėti už kelionę bei nakvynę.
Atėnuose mus pasitiko Lietuvos ambasadorius Graikijoje Dainius Junevičius, Tarptautinio olimpinio komiteto, kurio kvietimu atvykome į olimpines žaidynes, atstovai ir... 34 laipsnių karštis. Apsigyvenome laive „Queen Mary 2“. Čia įkurta oficialių olimpiados svečių rezidencija. Tai moderniausias laivas pasaulyje. Mūsų kajutė yra 11 denyje. Vos spėję susidėti atsivežtus daiktus, turėjome vykti į sporto areną. Šiandien didysis krepšinis: Lietuva – JAV.
Arena – sausakimša. Lietuvos vėliavos džiugina akį keliose salės šoninėse tribūnose, o kairysis sparnas net primena Stokholmą per Europos krepšinio pirmenybes – žaliuoja ištisa šios spalvos marškinėlių ir trispalvių jūra. Turbūt atvyko keletas tūkstančių lietuvių. Nuostabus vienybės su savo komanda ir jos sirgaliais jausmas!
Per rungtynes beveik praradau balsą... Laimėjome 94:90! Tai tik ketvirtas kartas olimpiadų istorijoje, kai JAV krepšininkai pralaimėjo. Neįmanoma aprašyti lietuvių džiaugsmo. Šį jausmą dar stiprino, kad mus sveikino šalia sėdėję pažįstami ir nepažįstami kitų šalių sirgaliai, žurnalistai. Žinoma, tai dar tik olimpinio kelio pradžia, bet jau laimėta prieš Angolą, Graikiją, o dabar – ir prieš JAV.
2004 metų lapkričio 25 diena, Kijevas
Prieš 17 valandą gauname pranešimą, kad esame laukiami. Pasitikti manęs prie Ukrainos prezidentūros rūmų išėjo pats prezidentas L.Kučma. Širdingai pasisveikiname. Mane lydi vienintelis delegacijos narys Edvinas Bagdonas, o L.Kučmą – tik vertėjas. „Ar reikės vertėjo?“,- klausia L.Kučma. Sakau: ne. Ir liekame trise
Kalbėjomės beveik valandą. Jaučiau, kad L.Kučma nuoširdžiai išgyvena dėl krizės Ukrainoje, bet susidarė įspūdis, kad jis linkęs remti prorusišku laikomą kandidatą į Ukrainos prezidentus Viktorą Janukovyčių. Tą jam atvirai ir pasakiau. L.Kučma ėmė gintis, kad taip nėra ir kaltino Vakarus, ypač ES vadovus, kad šie visuomet žvelgė abejingai į Ukrainą.
Sutarėme vienu klausimu – reikia daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta kraujo praliejimo, todėl pirmiausia būtina sumažinti įtampą gatvėse.
Turėjome baigti pokalbį, nes už durų jau laukė Rusijos Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas ir ambasadorius Viktoras Černomyrdinas.
Atsisveikinę su L.Kučma, išėjusiu kalbėtis su Rusijos atstovais, sužinojome, kad į Kijevą atvykę tarpininkai – tiek mudu su A.Kwasniewskiu ir iš Briuselio atskridęs J.Solana, atstovavę ES, tiek rusai – kviečiami į Prezidentūros rūmus susitikti su abiem kandidatais į prezidento postą. Aišku, susitikime dalyvavo ir L.Kučma, taip pat Ukrainos Rados pirmininkas Volodymyras Lytvynas. Į posėdį kiekvienas mūsų galėjome pasikviesti ir po kelis savo delegacijų atstovus.
Posėdį pradėjo prezidentas L.Kučma. Jis apžvelgė padėtį valstybėje. Tuo metu Kijeve dieną naktį mitingavo jau dešimtys tūkstančių protestuotojų. Dėl to L.Kučma kone atvirai kaltino V.Juščenką. Po šios kalbos salėje dar stipriau pasijuto įtampa. V.Juščenka iškart reagavo į tokią kritiką. Jis kalbėjo gana ilgai, vardijo visokiausius rinkimų pažeidimus, jo stebėtojų užfiksuotus rezultatų klastojimo faktus, o baigdamas apkaltino priešais sėdintį savo oponentą rinkėjų valios falsifikavimu. Tada jau V.Janukovyčius šoko neigti V.Juščenkos kaltinimus, pats kaltino jį ir jo štabą nesąžiningomis manipuliacijomis per rinkimų kampaniją ir jai pasibaigus.
Matėsi, kad jei ir toliau taip vyks pokalbis, joks konstruktyvus susitarimas nebus įmanomas. Pakreipti diskusijas derybine linkme pirmasis ėmėsi Lenkijos prezidentas A.Kwasniewskis. Įsiterpęs į ukrainiečių ginčus, jis diplomatiškai pasidžiaugė, kad oponentai pagaliau susėdo prie vieno stalo ir gali išsakyti savo nuoskaudas, kartu pasiaiškinti santykius, dalyvaujant ir mums, užsienio svečiams. Bet A.Kwasniewkis paragino abi ginčo šalis jau liautis tik kaltinti viena kitą ir pradėti dialogą.
Po Lenkijos prezidento pasisakymo žodžio paprašiau aš. Pasiūliau pereiti prie konkrečių siūlymų, kaip būtų įmanoma įveikti politinę krizę ir pasakiau, kad aš nematau kitos išeities kaip pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais ir, remiantis Ukrainos įstatymais, paskelbti datą, kada būtų pakartotinai surengtas rinkimų antrasis turas.
Posėdžio dalyviai paprašė Rados pirmininką V.Lytvyną išdėstyti, kaip Konstitucijos ir įstatymų požiūriu tokie rinkimai galėtų būti surengti. Didelių teisinių kliūčių nebuvo, bet svarstymai nuolat klimpo ginčuose, nesutarimuose, buvo keliami įvairūs reikalavimai. Kartais atmosfera taip įkaisdavo, kad, atrodė, tuoj oponentai trenks durimis ir derybos baigsis. Ne kartą teko įsikišti ir vėsinti aistras, skelbiant pertraukas. Tuomet V.Janukovyčius ir V.Juščenka su savo komandomis pasitraukdavo į skirtingus salės kampus ar išeidavo už durų. Nustebome sužinoję, kad jie iš viso pirmą kartą susitiko pasikalbėti ir ištiesė vienas kitam ranką, nors Ukraina jau kuris laikas kunkuliavo.
Per vieną pertraukėlių kalbėdamasis su V.Janukovyčiumi, pamačiau šalia atsidūrusį V.Juščenką. Čiupau jį už alkūnės ir pasakiau: „Ar negalite susėsti ir asmeniškiau persimesti kokiu žodžiu, kaip būtų galima suartinti jūsų pozicijas?“. Nelaukdamas aiškaus atsakymo, nuvedžiau juos prie artimiausios sofos, pats atsisėdau per vidurį ir ėmėme kalbėtis. Beje, tą momentą, spragtelėjusi fotoaparatu, užfiksavo į salę įleista mano fotografė Džoja Barysaitė. Po kelių minučių aš pakilau nuo sofos ir palikau V.Janukovyčių su V.Juščenka vienu du.
Mėginome įtikinti ieškoti kompromiso ir akis į akį kalbėdamiesi su abiem prentendentais į prezidentus. Papračiau A.Kwasniewskio padirbėti su V.Janukovyčiumi, o aš ėmiausi V.Juščenkos. Įtikinėjau jį, kad dabar nesutarus, konfrontuojančių stovyklų priešprieša Ukrainoje gali baigtis kraujo praliejimu ir gal net faktiniu valstybės susiskaldymu, o tai šią šalį nutolintų nuo Europos Sąjungos. Kalbėjomės vos ne valandą, aptarėme ir Ukrainos ateitį, jei rinkimai baigtųsi vienokiais ar kitokiais rezultatais. Pavyko V.Juščenką įtikinti, kad reikia baigti ginčus dėl rinkimų klastojimo ir kuo greičiau rengti juos pakartotinai.
A.Kwasniewskis panašaus rezultato pasiekė įtikinėdamas V.Janukovyčių. Galiausiai po dar ilgai trukusių diskusijų pavyko jau abiem konfliktuojančioms šalimis galutinai sutarti, kad reikia rengti pakartotinius rinkimus. Tačiau paaiškėjo, kad tam nepritaria prezidentas L.Kučma. Grėsė, kad taip sunkiai pasiektas susitarimas žlugs. Teko įtikinėti jau baigiantį kadenciją Ukrainos prezidentą, kad jis nesipriešintų pakartotinių rinkimų idėjai.Į šį darbą įsitraukė ir ESBO atstovai, ir net Rusijos pasiuntiniai. Šiaip taip pavyko perkalbėti.
Dar teko parinkti datą, kada bus surengti pakartotiniai rinkimai. Kijevo gatves buvo užplūdę ne tik oranžinę spalvą savo vėliavoms pasirinkę V.Juščenkos rėmėjai, bet ne ką mažiau buvo ir mėlynųjų – V.Janukovyčiaus šalininkų, todėl reikėjo, kuo greičiau baigti šią priešpriešą. Tuo tarpu Rados pirmininkas V.Lytvynas išsiaiškino, kad rinkimams surengti nepakaks vien jo vadovaujamo parlamento nutarimo – reikalingas ir Aukščiausiojo teismo sprendimas. Bet pavyko įveikti ir šią kliūtį. Buvo sutarta, kad teismas per kelias dienas surengs posėdį ir paskelbs sprendimą.
Posėdžiavome ne vieną valandą. Nebuvo kada net žiūrėti į laikrodį. Kai sykį žvilgtelėjau, žiūriu: jau po vidurnakčio. Pristigo arbatos ne tik už durų laukusiems žurnalistams, bet ir posėdžio dalyviams. Išalkome, nes likome nevakarieniavę. Paklausėme ukrainiečių, ar negalima ką nors pasiųsti į naktį dirbančią parduotuvę ir nupirkti bent duonos ir dešros. Jie tuoj pat taip ir padarė. Tik šalia duonos ir dešros atsirado ir ne vienas butelis ukrainietiškos „horilkos“. Maistas kaip mat išgaravo nuo stalų – matyt, smarkiai išalkę buvo visi derybininkai. „Horilka“ taip pat neliko be dėmesio. Ypač smarkiai ji paveikė kelis užsieniečius – mačiau, kaip jie čia pat salėje prigulė ant sofų ir kietai užmigo.
Jau buvo rytas, kai posėdis baigėsi ir buvo sutarta pakartotinai surengti antrąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą 2006 gruodžio 26 dieną. Ši žinia buvo paskelbta už durų kantriai visą naktį laukusiems žurnalistams. Išeidinėjome iš Prezidentūros rūmų, jau buvo šviesu, o už vartų aikštėje oranžinėmis vėliavomis mojavo daugiatūkstantinė minia. Nežinau, kaip visą naktį laukę žmonės jau buvo spėję sužinoti, kad pavyko susitarti – tikriausiai žurnalistai iškart iš spaudos konferencjos išbėgo pranešti šią žinią į aikštę – bet mus pasitiko griausmingos ovacijos ir džiaugsmingi šauksmai.
2005 metų balandžio 8 diena, penktadienis, Vatikanas
Jau 5:15 ryto su Alma atvykome į oro uostą. Su mumis skrenda Algirdas Brazauskas, Vytautas Landsbergis, Česlovas Okinčicas, Rita Grumadaitė ir mano apsaugos karininkas Gintaras Januška. Po trijų valandų skrydžio 7:30 Italijos laiku nusleidome Romos Ciampino oro uoste.
Romoje jau tikras pavasaris: žaliuoja medžiai, žydi gėlės. Mes su policijos motociklininkų ekskortu tiesiog skriejame visu keliu iki Vatikano – link jo vedančios Romos gatvės pertvertos miesto gyventojams, reisiniai lėktuvai nukreipti į kitus oro uostus ir sukurtas savotiškas laisvas koridorius viso pasaulio šalių delegacijoms. Laukiama, kad pareikšti paskutinės pagarbos Jonui Pauliui II atvyks apie pora šimtų valstybių vadovų. Iš viso į Romą gali suplaukti iki 4 milijonų žmonių, norinčių atsisveikinti su Šventuoju Tėvu.
Į šv.Petro aikštę patekome per vidinį kiemą. Nors iki apeigų pradžios dar buvo likę vos ne pora valandų, visur, kur pažvelgsi, didžiulė aikštė pritvinusi žmonių, plaikstosi gausybė Lenkijos vėliavų. Mūsų su Alma vieta prie pat altoriaus, antroje eilėje. Aplinkui – daugiausia man jau seniai pažįstami valstybių vadovai. Kiek kairiau už manęs sėdi princas Charlesas, kuris šiandien turėjo susituokti, bet nukėlė vestuves rytdienai.
Apeigos truko tris valandas ir buvo stebėtinai santūrios – ąžuolinis karstas pastatytas priešais altorių ir jokių gėlių. Paprasta, dvasinga, oru – taip, koks ir buvo visas Jono Pauliaus II gyvenimas.
Kai akimis lydėjome pro mus į Bazilikos požemius nešiną karstą, skausmingai suplazdėjo širdis: Jisai išėjo.
Po apeigų lėtai judėjome link automobilių. Iš Bazilikos išėjome tylomis drauge su kardinolu Audriumi Bačkiu, Jolanta ir Aleksandru Kwasniewskiais, Latvijos prezidente Vaira Vyke-Freiberga, Vokietijos prezidentu Horstu Koehleriu, Danijos ir Švedijos karalienėmis.
2005 metų spalio 6 diena, Paryžius
Sunku šiais laikais tai įsivaizduoti, bet skrydis iš Vilniaus į Paryžių truko 9 valandas! Lėktuvas vėlavo, todėl teko atšaukti du susitikimus su spaudos atstovais. Nukėlėme kitai dienai. Tik naktį, jau apie vidurnaktį viešbutyje „Park Hyatt Paris-Vendome“, kuriame apsistojau, priėmiau „Lietuvos ryto“ žurnalistę Editą Urmonaitę. Dar kartą įsitikinau, kaip reikėtų Lietuvai vyriausybinio lėktuvo.
2005 metų spalio 7 diena, Paryžius
Po pusryčių su verslininkais susitikau su Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos Užsienio reikalų komiteto pirmininku Micheliu Destotu. Daugiausia kalbėjomės apie Lietuvos santykius su Rusija ir Baltarusija.
Likus kelioms minutėms iki 13 valandos, atvykau į Eliziejaus rūmus. Prezidentas Jacques'as Chiracas sutiko labai maloniai, lygiai 13 valandą susėdome darbo pietų. Dalyvavo keli jo patarėjai bei ministrai. Beveik visą laiką per pusantros valandos trukusius pietus kalbėjomės apie ES krizę dėl įstrigusios Konstitucijos ir bendrijos ateitį. Sutarėme, kad integracijos proceso sulėtėjimas ilgalaikiu požiūriu gali būti naudingas, nes turėtų pasitarnauti ES darnai.
Kalbėjomės ir apie rusų lėktuvo avariją. J.Chiracas palankiai įvertino tai, kaip Lietuva išsiaiškino šį inicidentą su Rusija. Atsisveikinant, prezidentas J.Chiracas pakvietė mane kiek į šalį ir... Netikėtai ėmė žerti tokius komplimentus, kad būtų nekuklu juos pakartoti. Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Iki šiol įvairiomis progomis ne kartą buvome susitikę, bet jis visuomet būdavo tik mandagiai oficialus.
Tuo tarpu Alma susitiko su ponia Bernadette Chirac. Kaip ji pasakojo susitikimas buvo labai mielas ir truko dvigubai ilgiau nei numatė protokolas. Ponia Chirac užsiima gėlininkyste, bet retai kam rodo savo gėlynus. Almai ji padarė išimtį ir pati ją vedžiojo po savo sodą ir viską aprodė.
Po pietų su prezidentu J.Chiracu tęsėsi pokalbių ir susitikimų maratonas: Politikos mokslų institute skaičiau pusvalandžio trukmės paskaitą, vėliau visą valandą atsakinėjau į klausytojų klausimus, o grįžęs į viešbutį daviau du atskirus interviu įtakingiems Prancūzijos laikraščiams „Le Figaro“ ir „Le Monde“. Daugiausia buvau klausinėjamas apie Rytų Europos politinį gyvenimą. „Le Figaro“ žurnalistai domėjosi, kaip aš vertinu V.Putino ir G.Shroederio susitarimą tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu. Pasisakiau labai kritiškai: pažeisti mūsų interesai ir net nesilaikyta paprasčiausio diplomatinio mandagumo taisyklių. Lietuva – ES narė, o Vokietija susitaria su Rusija, kad mums gyvybiškai svarbi energetikos trasa aplenks mus ir mūsų kaimynus, nesiteikusi nė kalbėtis apie tai ir su mumis.
Vakare susitikau su lietuvių bendruomenės Prancūzijoje atstovais. Susitikimas vyko restauruotoje ir išpuoštoje Lietuvos ambasadoje. Mačiau, kaip atrodė pastatas, kai jį tik įsigijome. Puikiai padirbėjo iš Lietuvos atvažiavę mūsų meistrai. Ambasada dabar gerai reprezentuoja mūsų šalį.
2005 metų spalio 12 diena, Kabulas
Ryte atvykęs į Kabulo oro uostą, susitikau su ką tik atskridusia JAV valstybės sekretore Condoleeza Rice. Nors ir trumpai, čia pat prie lėktuvų pasikalbėjome. Ji skubėjo į susitikimą su Afganistano prezidentu Hamidu Karzai, o aš su delegacija išskridau į Goro provincijos centrą Čagčarano miestą.
Skrendant gerai matėsi žemė. Kiek akys aprėpia – vien kalnai. Nematyti jokios augalijos, gyvybės. Nusileidus – toks pat nykus vaizdas: smėlynai, uolos, nei medelių, nei krūmokšnių. Net žolė neauga.
Leidomės ant žvyru užpilto lauko. Mus pasitiko Goro provincijos gubernatorius Ahadas Afzali ir turbūt beveik visi Čagčarano gyventojai – tai nedidelis miestelis, kuriame dar nebuvo lankęsis joks prezidentas. Kaip sužinojome, mūsų sutikimui buvo rengiamasi ištisą savaitę, tvarkomas ligoninės kiemas, kur vyko sutiktuvių iškilmės, iš visos apylinkės surinkti kilimai ir patiesti mums susėsti, išrikiuoti vaikai mojuojantys NATO ir Lietuvos vėliavėlėmis. Atvežėme dovanų Čagčarano ligoninei, tarp jų – ir elektros generatorių.
Čagčarane išbuvome penkias valandas. Čia nėra nei elektros, nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Srutos teka į upę, o visai netoliese vaikai sėmė vandenį ir gėrė. Įsitikinome, kad mūsų karių palapinių stovykloje gyvenimo sąlygos nepalyginti geresnės nei vietos gyventojų.
Lietuviai vadovauja visoms provincijoje esančioms NATO pajėgoms, su mūsų kariais čia tarnauja danai, lenkai, amerikiečiai. Bet civiliniame gyvenime viešpatauja vietos klanų vadai.
Grįžus į Kabulą, tą patį vakarą laukė oficialus susitikimas su Afganistano prezidentu H.Karzai. Dabar musulmonams ramadano laikotarpis, kol nenusileidžia saulė, negalima nei valgyti, nei gerti, todėl priėmimas prezidento rūmuose vyko jau sutemus.
H.Karzai vakarietiškas žmogus, išsimokslinęs Vakaruose. Kalbėjomės ir bendromis politinėmis temomis, ir apie Afganistaną. H.Karzai labai dėkojo Lietuvai už pagalbą atstatant jo valstybę.
2006 metų rugsėjo 30 diena, Varšuva
Iš ryto Belvėderio rūmuose, kur esu apgyvendintas, susitikau pusryčių su Lenkijos premjeru prezidento Lecho Kaczynskio broliu dvyniu Jaroslawu. Pamatęs jį iš pradžių nustebau. Pamaniau: ką čia veikia Lenkijos prezidentas, kas atsitiko, kad jis neplanuotai atvyko. Pasirodo, regiu ne prezidentą, o premjerą. Panašumas stulbinantis. Aš jų kol kas neskiriu. Per pusryčius su premjeru kalbėjomės, kaip paspartinti mūsų praktinį bendradarbiavimą.
2006 metų spalio 18 diena, Vilnius
Šiandien išvyko Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II. Jos Didenybė labai nuoširdžiai sakė, kad ją sužavėjo mūsų svetingumas. Kiekvieną karalienės Elizabeth II žingsnį stebėjo žiniasklaida.
Tai buvo pirmasis Didžiosios Britanijos karalienės vizitas Lietuvoje per visą valstybių santykių istoriją ir, aišku, dabartinė monarchė Elizabeth II daugiau į mūsų šalį neatvyks. Jungtinės Karalystės valdovai iš viso retai lankosi net ir didelėse valstybėse, dažniau jie keliauja tik po buvusias savo valdas – Britų sandraugos šalis, todėl jų vizitas turi išskirtinę simbolinę reikšmę ir pabrėžia Didžiosios Britanijos pagarbą ir draugiškumą lankomam kraštui.
Atkreipia dėmesį, kad karalienė Elizabeth II iš buvusios sovietinės imperijos teritorijoje esančių valstybių, lankėsi tik Baltijos šalyse. Nors Antrojo pasaulinio karo metais Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga buvo sąjungininkai, Londonas niekuomet nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Karalienės Elizabeth II vizitas simboliškai tarsi dar kartą pabrėžė, kad Baltijos šalys turi kitokį tarptautinį statusą nei buvusios sovietinės respublikos.
Dar prieš atvykstant Didžiosios Britanijos monarchei, aš su Alma buvau pakviestas apsilankyti Bakingemo rūmuose Londone ir jos pilyje Škotijoje, kur turėjome progą pabendrauti asmeniškai, nekaustomi oficialių iškilmių. Lietuvoje 2001 metais lankėsi karalienės Elizabeth II sūnus, sosto įpėdinis Veslo princas Charlesas, o trejais metais anksčiau – ir jaunesnysis jos sūnus princas Andrew. Tai buvo žingsniai, padėję rengtis Didžiosios Britanijos valdovės vizitui. Dar prieš atvykdama į Lietuvą ji jau buvo girdėjusi labai palankių atsiliepimų apie mūsų šalį Kai po princo Charleso vizito karalienė Elizabeth II priėmė mane su Alma Bakingemo rūmuose, pirmiausia ji padėkojo už itin širdingą jos sūnų priėmimą.
Lietuvių nuoširdumu per vizitą į mūsų šalį įsitikino pati Didžiosios Britanijos valdovė ir jos vyras princas Philipas. Karalienė Elizabeth II galėjo pasikalbėti ne vien su Lietuvos politikais – jai labai patiko ir susitikimas su jaunimu Vilniaus universtitete, ir bendravimas su žmonėmis Vilniaus rotušės aikštėje. Atsisveikindama su manimi ir Alma oro uoste ji tikrai ne iš mandagumo keletą kartų pakartojo, kad ją sužavėjo vizitas Lietuvoje. Apie viešnagę mūsų šalyje, bendravimą su žmonėmis ji labai šiltai prisiminė ir vėliau mums susitikus Londone.
2006 metų spalio 20 diena, Lahti, Suomija
Pasaulio dėmesys nukreiptas į ES Vadovų Tarybos konferenciją Suomijoje Lahti mieste. Specialaus svečio teisėmis čia į vakarienę atvyko ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Dėmesio vertas buvo mūsų susitikimas. Susidūrėme beveik kaktomis, taip, kad neįmanoma nepastebimai prasilenkti. Rusijos prezidentas iškošė „labas vakaras“ ir, sakytum, šaute šovė šalin nuo manęs. Aišku, tai pastebėjo šalimais stovėję ES valstybių vadovai. „O! Jis tikrai jūsų nemyli“,- išgirdau komentarą.
Lietuvai ši konferencija labai svarbi, nes svarbiausia pokalbių tema – energetika. Suomiai bijojo, kad, atvykus V.Putinui, mes galime sukelti įtampos pareiškimais apie „Mažeikių naftai“ nutrauktą rusų naftos tiekimą vamzdynu. Bet džiugino tai, kad turbūt pirmą kartą ES Vadovų Taryba laikėsi vieningos pozicijos energetikos klausimais. Tiesa, didžiųjų valstybių, kaip antai, Vokietijos, Prancūzijos iš dalies Didžiosios Britanijos vadovai kalbėjo labai atsargiai. Ypač nuvylė Italijos premjeras Romanas Prodi, su kuriuo visuomet labai maloniai bendraudavome. Jis vienintelis viešai visus ragino kuo mažiau kelti V.Putinui nemalonių klausimų. Tuo tarpu Danijos premjeras Andersas Foghas Rasmussenas, priešingai, atrodė kietas it titnagas.
Vadovų Taryba pasisakė už dialogą su Rusija, bet laikantis lygybės, solidarumo ir atvirumo dvasios. Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso pabrėžė, kad ES turi kalbėti vienu balsu ir siekti, jog energetika nebūtų naudojama kaip politinio spaudimo priemonė. Dėl to buvo sutarta ir „G-8“ valstybių susitikime. J.M.Barroso pareiškė: „Deja, nutrauktas naftos tiekimas vamzdynu Lietuvai neatitinka šio principo“.
Buvo sutarta priminti V.Putinui ir neištirtas žurnalistų nužudymo bylas, išsakyti susirūpinimą dėl augančios įtampos tarp Rusijos ir Gruzijos.
Pradėdamas savo pasisakymą, pasidžiaugiau, kad ES laikosi vieningos pozicijos ir, be kita ko, supranta Lietuvos situaciją. Sakiau žinąs, kad nemažai sėdinčių prie šio stalo vadovų žvelgia į mane nerimaudami, ar per vakarienę su V.Putinu nesukelsiu rūpesčių ir negadinsiu reikalų. „Patikinu jus, kad nieko panašaus neįvyks, nes jūsų pozicija visiškai atitinka Lietuvos interesus“,- nuraminau posėdžio dalyvius. Baigdamas pasakiau turįs tik vieną pageidavimą – kad J.M.Barroso per vakarienę su prezidentu V.Putinu pasiteirautų, kodėl rusai nutraukė žaliavos tiekimą „Mažeikių naftai“ vamzdynu, formaliai aiškindami tai neva techninėmis problemomis, o iš tikrųjų mėgindami Lietuvą politiškai spausti ir keršyti už tai, kad savo įmonę pardavėme ne jiems, bet lenkams. Dar pridūriau, kad jei Rusija nesugeba, kaip aiškina, sutaisyti vamzdžio, tegul leidžia tai padaryti mums – sugebėtume greitai atlikti šį darbą. Mačiau, kaip ši replika daugelio vadovų buvo palydėta šypsenomis.
Per vakarienę naftos tiekimo Lietuvai problema nebuvo nutylėta. Taip pat V.Putinas išgirdo klausimų apie Kremliaus kritikės žinomos žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo bylą. Tačiau bene labiausiai jį suerzino ES vadovų pastabos apie Rusijos grasinimus Gruzijai. Beje, iš Helsinkio telefonu kalbėjausi su prezidentu Michailu Saakašviliu ir pažadėjau, kad visaip skatinsiu ES lyderius kelti šį klausimą.
V.Putinas tiesiog pratrūko pykčiu. Jis pareiškė, kad Gruzija vykdo prieš Rusiją provokacijas ir ėmė grasinti, kad jo šalis niekam neleis savęs stumdyti ir duos tokį ryžtingą atkirtį, jog maža nepasirodys. Itin pavojingai nuskambėjo V.Putino žodžiai, kad Maskva puikiai žino kada ir kokie Gruzijos provokaciniai veiksmai gali baigtis kraujo praliejimu.
ES vadovams tai buvo tarsi šaltas dušas. Visi nuščiuvo. Netrukus po V.Putino pasisakymo vakarienė ir baigėsi, kartu – ir ES Vadovų Tarybos posėdis.
Beje, politika dvelkė net tai, kaip buvome susodinti prie didžiulio keturkampio stalo per posėdžius ir ypač vakarienę. Dieną aš sėdėjau pačiame centre, šalia J.M.Barroso, priešais pirmininkavusį Suomijos ministrą pirmininką Matti Vanhaneną, o per vakarienę organizatoriai mane pasodino toje pat stalo pusėje, kur ir V.Putiną, bet pačiame jo gale, matyt, kad būčiau kuo toliau nuo Rusijos prezidento...
