„Visą gyvenimą sportavau, bėgiojau, mėgau šokinėti į aukštį. Juokauju, kad šįmet peršokau 90 metų kartelę.
Dabar, kaip azartiškas sportininkas, prašau Aukščiausiojo arbitro: kelkite dar per penkias padalas į 95 metų aukštumas, gal pavyks įveikti, o vėliau – pažiūrėsime“, – kalbėdamas su „Lietuvos ryto“ žurnalistu šmaikštavo V.Adamkus.
Įėjus į buvusio šalies vadovo darbo kabinetą Prezidentūroje jis žvaliai pakilo nuo kėdės ir energingu žingsniu apėjo popieriais, kvietimų, sveikinimų krūvomis nuklotą stalą.
Žvelgiant į smagiai besišypsantį, pasitempusį žilagalvį vyrą sunku patikėti, kad jam – jau devyniasdešimt.
– Atrodo, kad sulaukęs jubiliejaus jaučiatės puikiai? – paklausiau V.Adamkaus.
– Dėkingas mūsų daktarams stebukladariams, vėl pastačiusiems mane ant kojų ir leidusiems gyventi, kaip esu įpratęs.
Kas antrą dieną plaukioju baseine, einu pasivaikščioti, susitikinėju su žmonėmis. Ir raudonojo vyno taurę galiu išlenkti. Gal jubiliejaus proga pasiūlyti?
– Vadinasi, liga jau visiškai įveikta?
– Taip, vėžys įveiktas, nors kova su juo buvo nelengva. Kai už profesionalumą dėkojau mūsiškiams, Lietuvos, gydytojams, jie sakė, kad 50 proc. gydymo sėkmės lėmė mano dvasinis nusiteikimas nepasiduoti ligai.
Dabar savijauta tokia pat kaip ir prieš ligą, tik gal greičiau pavargstu. Padirbėjęs intensyviau valandą ar dvi prie stalo, pasijuntu pavargęs ir reikia prigulti, pailsėti.
Stebėdamas Lietuvos politinį gyvenimą kartais susinervinu, svarstau, ką vertėtų daryti kitaip, ir tada save pagaunu: pamiršau, kad man jau 90, reikia tausoti savo jėgas, o ne galvoti už mūsų dabartinius vadus!
Tačiau man vis dar norisi visur dalyvauti, bendrauti su žmonėmis, sakyti savo nuomonę. Gaunu begalę kvietimų į renginius visoje Lietuvoje. Visko aprėpti neįmanoma, bet maždaug trečdaliu atvejų atsakau: „taip“.
Beveik kasdien atvažiuoju į kabinetą Prezidentūroje, nors tai ir nebūtina. Bet šis kasdienis darbo ritmas man teikia dvasios jėgų – jaučiuosi gyvenąs visavertį gyvenimą.
Dabar atidžiai stebiu, kas darosi po Seimo rinkimų. Viskuo domiuosi ir tebeturiu ateities planų.
– Bet turbūt šiomis dienomis dažniau tenka prisiminti ir praeitį?
– Ir tai – malonūs prisiminimai, nors gal kiek apmaudu, kad taip greitai bėga laikas, kurio, kad ir kaip norėtum, nesustabdysi.
Kita vertus, iš devyniasdešimtmečio aukštumų atsisijoja smulkmenos ir geriau matyti svarbūs dalykai.
– Tad gal prisiminkite, ką atmintis sergėja kaip gyvenimo brangenybes.
– Juokaujate? „Lietuvos rytui“ tektų spausdinti mano atsiminimus visus metus, kol iškločiau, kas išsaugota atmintyje. Nebent po kokią vieną akimirką iš kiekvieno dešimtmečio.
Taigi „Lietuvos ryto“ skaitytojų dėmesiui – devyni prezidento monologai, tarsi devyni ilgos metų estafetės etapai.
Kiekviename jų V.Adamkus, regis, vadovavosi šūkiu: bėgikas neturi teisės sustoti.
1926–1936 metai
„Ryškiu vaizdu į atmintį įsirėžė mano gimtojo miesto Kauno Laisvės alėja 1933 metų liepą. Lietuva laidoja Darių ir Girėną, savo didvyrius, įveikusius Atlantą. Man dar tik septyneri. Regiu žmonių minias, rūškanus apsiašarojusius veidus, girdžiu per radiją transliuojamą gedulingą muziką.
Darius ir Girėnas nebuvo pamiršti, didžiavimasis šiais vyrais, pasakojimai apie jų drąsą ir atsidavimą tėvynei Lietuvos radijo bangomis dar liejosi ne vienus metus. Tuomet tai buvo technikos naujovė, mažai kas turėjo radijo aparatus, transliacijų klausydavomės su ausinėmis.
Mūsų mokytojai Kauno Jono Jablonskio pradžios mokykloje mus auklėjo Dariaus ir Girėno pavyzdžiu. Gal todėl taip įsiminė valstybinės šių didvyrių laidotuvės ir tautos pagarba jiems.“
1936–1946 metai
„Nacių okupacijos metais mes, „Aušros“ gimnazijos gimnazistai, – Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (vyresnysis Vytauto Landsbergio brolis), Liūtas Grinius (prezidento Kazio Griniaus sūnus), aš ir vėliau prisijungę broliai Benediktas ir Vytautas Mačiuikos, – leidome pogrindžio laikraštį „Jaunime, budėk“, įstojome į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą.
Vokiečių kariuomenei traukiantis, 1944-ųjų pavasarį, gestapas areštavo G.Landsbergį-Žemkalnį ir išvežė į kalėjimą Vokietijoje, iš ten jam pavyko ištrūkti prieš pat nacių kapituliaciją.
Sovietų kariuomenei priartėjus prie Lietuvos, rezistencinės grupės ėmė ginkluotis, mes – taip pat. Įsiminė nuotykis, kai sykį vos neįkliuvau.
Namuose slėpiau man perduotas 6 granatas.
Laikyti tokius daiktus Kauno centre buvo pavojinga, todėl nutarėme sprogmenis išgabenti į kokią nuošalesnę vietą. Iš pradžių granatas turėjau nuvežti pas Mačiuikas – įsidėjau jas į mokyklinį portfelį ir sėdau ant dviračio.
Tuo metu vokiečių karinė žandarmerija dažnai patruliuodavo mieste, tikrindavo dokumentus ir krėsdavo žmonių bagažą. Važiuodamas Aukštaičių gatve staiga pamačiau, kad žandarai, pertvėrę kelią, tikrina dokumentus. Pastebėjau juos vėlokai, tik kai atsidūriau už keliolikos metrų.
Instinktyviai norėjau apsisukti ir spausti pedalus priešinga kryptimi, bet persmelkė mintis, kad jau vėlu: būsiu žandarų pastebėtas, ir jie šoks manęs vytis.
Nulipau nuo dviračio ir, užmetęs portfelį ant balnelio, ėmiau artėti prie užkardos. Jutau, kaip nuo išpylusio prakaito prie nugaros limpa marškiniai. Tačiau neskubėdamas stūmiausi dviratį pirmyn, stengdamasis nuvyti kojas stingdančią mintį: jeigu patikrins portfelį – greičiausiai teks ir galvą padėti.
Prie pat užkardos pasistengiau prisigretinti prie kelių žmonių būrelio. Žandaras paėmė priešais ėjusio vyriškio dokumentus, po to žvilgtelėjo į mane ir mostelėjo ranka rodydamas, kad praeičiau nesustodamas. Matyt, išgelbėjo gimnazisto uniforma. Jaučiausi kaip iš naujo gimęs.“
1946–1956 metai
„Tai buvo sunkūs pokario metai išvykus iš tėvynės. Iš pradžių gyvenome perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, čia baigiau gimnaziją, įstojau į Miuncheno universitetą, sportavau, dalyvavau lietuvių organizacijų veikloje. Vis dar vylėmės, kad greitai Lietuva bus išlaisvinta ir grįšime į tėvynę.
Tačiau ilgainiui šios viltys tirpo. Supratome, kad kelias namo bus labai ilgas.
Lietuviai, gavę JAV gyvenančių asmenų iškvietimus, iš nuskurdusios pokario Vokietijos masiškai kėlėsi už Atlanto – 1949 metų rugpjūčio 23 dieną tik su penkiais doleriais kišenėje atsidūriau Čikagoje. Prasidėjo nelengvo įsikūrimo Amerikoje metai.
Vis dėlto labiau įsiminė ne nuo darbo grąžtu ant delnų iššokusios kraujo pritvinkusios pūslės, o smagios jaunystės akimirkos, lietuviškoji veikla ir, žinoma, draugystė su Alma. Ji buvo mano klasės draugė gimnazijoje Vokietijoje, o jau persikėlę į JAV 1951 metų rugsėjo 1-ąją susituokėme.
Povestuvinę kelionę abu prisimename taip ryškiai, tarsi tik vakar būtume sugrįžę namo.
Tuo metu iš automobiliais prekiavusio lietuvio dabartinio Lietuvos garbės konsulo Stenlio Balzeko tėvo nusipirkau dėvėtą, bet gerai prižiūrėtą pirmąją savo mašiną „Plymouth“.
Ryte po vestuvių sėdome į ją ir iš Čikagos nuvykome į Detroitą, ten pernakvojome pas draugus, o kitą dieną jau atsidūrėme prie Niagaros krioklio.
Išsinuomojome kambarį ir pėsti nuėjome prie krioklio. Buvo saulėtas gražus ruduo. Atsivėrė stulbinanti panorama. Vaikštinėjome, plaukėme turistiniu laivu, priartėjančiu upe prie krintančio vandens lavinos, grožėjomės vaizdais, daug fotografavomės. Nejučia prabėgo visa diena.
Kitą dieną nuvykome į Torontą, kur buvo įsikūrusi veikli lietuvių kolonija. Apsigyvenome pas artimus draugus, apžiūrėjome miestą, lankėme muziejus. Lietuvių parapijos bažnyčioje susitikome su klasės draugais, kurių nebuvome matę nuo gimnazijos baigimo laikų. Regiu jų veidus ir šiandien, nors jau nė vieno jų nėra tarp mūsų, gyvųjų.“
1956–1966 metai
„Įsikūrėme nuosavame name, baigiau Ilinojaus universitetą, įgydamas inžinieriaus diplomą, kurį laiką dirbau inžinerijos bendrovėje, kol 1962 metais iš Juozo Balčiūno perėmėme pamėgtos lietuvių poilsiavietės Tabor Farmoje valdymą. Ją ilgainiui išsipirkome gaudami pelno.
Visą šį dešimtmetį daug laiko skyriau lietuviškajai visuomeninei, politinei ir sporto veiklai. Vienas įvykis buvo itin įsimintinas.
Vasario 16-osios proga lietuvių delegaciją Baltuosiuose rūmuose tradiciškai priimdavo JAV prezidentas. Ją daugiausia sudarydavo Amerikos lietuvių tarybos vykdomojo komiteto nariai ir dar kelių svarbiausių mūsų organizacijų atstovai, paprastai vyresnio amžiaus asmenys.
Tačiau 1963 metų vasario 16-osios išvakarėse išsireikalavome, kad į delegaciją būtų įtraukti ir pokario bangos išeivijos jaunimo organizacijų atstovai. Ši garbė teko Algimantui Kėželiui ir man.
Delegacija turėjo įteikti tuomečiam Baltųjų rūmų šeimininkui Johnui Kennedy memorandumą, kuriuo lietuviai priminė, kad tebesitęsia Baltijos šalių okupacja, ir prašė JAV remti mūsų tautų išsivadavimo kovą.
Delegacijos nariai stengėsi atsistoti kuo arčiau mus priėmusio prezidento. Atsidūriau visiems už nugaros. Nutariau nesibrauti į tą glaudų būrelį. Apsižvalgęs po kabinetą, pamačiau supamąją kėdę, kuri, matyt, J.Kennedy buvo reikalinga dėl jį kamavusių nugaros skausmų. Įsitaisiau joje ir sūpuodamasis ramiai klausiausi kalbų.
Staiga girdžiu, kad mūsų delegacijos vadovas Leonardas Šimutis sako: „Pone prezidente, norime jums pristatyti jauniausią delegacijos narį Valdą Adamkų, kuris lietuvių jaunimo vardu tars keletą žodžių.“
Nors žinojau, kad man reikės kalbėti, nemaniau, jog tai įvyks taip netikėtai.
Visa delegacija prasiskiria, atsigręždama į mane, o aš tuo metu lyg kokios spyruoklės iššautas pašoku iš kėdės, kuri vis dar supasi. Visas išraudęs iš gėdos noriu tiesiog skradžiai žemę prasmegti, bet, žiūriu, prezidentas smagiai šypsosi.
Ėmiau kalbėti, bet iš susijaudinimo turbūt sustiprėjo mano lietuviškas akcentas, nes atsisveikindamas J.Kennedy padrąsinamai tarė: „Jaunuoli, man patinka tavo akcentas.“ Tai padėjo įveikti susikaustymą kalbant angliškai.“
1966–1976 metai
„Šio dešimtmečio išskirtinis įvykis – pirmoji viešnagė tėvynėje po 28 metų išsiskyrimo.
Tuomet jau dirbau JAV aplinkosaugos agentūros (ministerijos funkcijas atlikusi federalinė institucija. – Red.) didžiausio, šešias Vidurio Vakarų valstijas aprėmusio Penktojo regiono vadovo – administratoriaus pavaduotoju. Vėliau kone du dešimtmečius šiai daugiau kaip tūkstantį darbuotojų turėjusiai įstaigai vadovavau.
JAV prezidentas Richardas Nixonas 1972 metų birželio mėnesį pirmą kartą nuvyko su vizitu į Maskvą ir su Sovietų Sąjungos lyderiu Leonidu Brežnevu sutarė, kad šalių santykius gerinti pradės bendradarbiaudami aplinkosaugos sferoje.
Buvo skubiai sudaryta delegacija, į kurią patekau ir aš. Tikėjausi, kad pagaliau pavyks apsilankyti Lietuvoje.
Tačiau man reikėjo gauti specialų sovietų leidimą, nes JAV delegacijai buvo numatytas tik vizitas į Maskvą. Pateikiau prašymą per JAV ambasadorių, bet jis buvo atmestas. Man tai buvo skaudus smūgis – nenorėjau tikėti, kad iš manęs galima atimti teisę aplankyti tėvynę.
Dar kartą kreipiausi į JAV ambasadą, bet vėl atėjo neigiamas atsakymas.
Tuomet susitikau su pačiu ambasadoriumi ir pasistengiau pakurstyti jo ambicijas. Pasakiau jam: „Kaip gaila, kad mes, amerikiečiai, leidžiame mus stumdyti kokiam rusų klerkui ir ramiai su tuo susitaikome.“
Ambasadorius atsiduso ir atsakė: „Gerai, dar palaukime iki rytojaus.“ Nežinau, su kuo ir kaip jis kalbėjosi, bet kitą rytą man buvo pranešta, kad galiu penkioms dienoms skristi į Lietuvą.
Tai viena laimingiausių akimirkų mano gyvenime. Gerai atsimenu datą: buvo 1972 metų liepos 9-oji, kai sėdau į lėktuvą, skrendantį į Vilnių. Skrydis tetruko valandą, bet sulig kiekviena minute augo jaudulys, vis žvilgčiojau pro iliuminatoriaus langą, trokšdamas pro debesų properšas pamatyti žemę: gal jau Lietuva?
Išlipu iš lėktuvo, pereinu visokias patikras. Atsiveria kažkokie grotuoti vartai, skyrę mus nuo sutinkančiųjų salės. Apsidairau ir matau ten didžiulę minią su gėlėmis. Žmonės puola prie manęs, užgriūva ištisa lavina puokščių ir bučinių. Nesu gyvenime verkęs, bet tąsyk pajutau, kaip nesuvaldomai ašaroja akys.
Manęs pasitikti suvažiavo ne tik draugai, bet ir nepažįstami žmonės, visi mano ir žmonos giminės, kurių daugelio niekuomet nebuvau matęs.“
1976–1986 metai
„Keičiantis JAV prezidentams, paprastai būdavo keičiami ir Aplinkosaugos agentūros regionų administratoriai. Aš buvau vienintelis vadovas, ėjęs šias pareigas nuo 1977-ųjų iki 1997-ųjų, nors per tą laiką šalį valdė net keturi prezidentai.
Itin didžiuojuosi, kad pavyko išvalyti smarkiai užterštus Didžiuosius ežerus. Juose buvo draudžiama net maudytis.
Kai jauni amerikiečiai tai išgirsta, sunkiai patiki, kad taip galėjo būti, nes dabar ežerų vandenį galima ir gerti.
Tačiau einant aplinkosaugos vadovo pareigas teko išgyventi ir sunkių dienų, susidurdavau su visokiu pasipriešinimu.
Sykį, kai dar neseniai vadovavau Penktojo regiono aplinkosaugai, kilo konfliktas su Ohajo valstijos gubernatoriumi. Jis ėmėsi pramonės plėtros, o į gamtą nekreipė dėmesio, atsisakė vykdyti mūsų reikalavimus.
Konfliktas truko gerą pusmetį. Įsikišo mūsų centrinės įstaigos Vašingtone vadovai. Aš susitikau su Ohajo valstijos gubernatoriumi ir galiausiai įtikinau, kad jam pačiam būtų naudingiau nesipykti su federaline valdžia. Jis sutiko vykdyti federalinę aplinkosaugos programą.
Džiaugdamasis paskambinau į Vašingtoną ir entuziastingai pranešiau: „Pavyko susitarti su gubernatoriumi – jis sutinka vykdyti mūsų reikalavimus.“
Tačiau kitame laido gale – kurtinama tyla.
Po kelių sekundžių pauzės išgirstu: „Ką? Ar žinote, kad sugriovėte mūsų planus?
Rytoj trys mūsų vadovaujantys pareigūnai turėjo nuvykti į Kolumbą ir ant Ohajo Kongreso rūmų laiptų paskelbti žurnalistams, kad iš šios valstijos atimama teisė vykdyti federalinį aplinkosaugos įstatymą ir visos galios perduodamos jums – Penktojo regiono įstaigai.“
Aišku, pakliuvau į nemalonę, bet mano viršininkai to negalėjo atvirai demonstruoti, nes JAV spauda palankiu tonu aprašė, kad baigėsi federalinės valdžios konfliktas su Ohajo valstija dėl aplinkosaugos.“
1986–1996 metai
„Šis dešimtmetis nudažytas Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos ir savo valstybės atkūrimo spalvomis. Turbūt ryškiausi pirmieji laisvės gūsiai.
Net fantastiškiausiame sapne nesapnavau, kad taip greitai mūsų tauta atsities ir išdidžiai pareikalaus nepriklausomybės, kaip nutiko jau 1989 metų rugpjūčio 23-iąją minint Ribbentropo-Molotovo pakto metines.
Tą vasarą vėl lankiausi Lietuvoje, pro „Draugystės“ viešbučio langą stebėjau, kaip žmonės su trispalvėmis būreliais žygiuoja į Vingio parką. Kai ir mes su Česlovu Kudaba ten nuėjome, prie estrados jau tyvuliavo žmonių jūra. Atrodė, kad susirinko visa Lietuva.
Arčiau estrados nebūtų pavykę prieiti, jei ne Č.Kudabos – Sąjūdžio tarybos nario mandatas. Žmonės jį atpažindavo, prasiskirdavo, padarydavo siaurą taką. Mes yrėmės per minią lydimi sveikinimų ir linkėjimų.
Tuomet susitikau su beveik visa Sąjūdžio taryba. Kai kuriuos asmenis neblogai pažinojau, jie ėmė kviesti kartu su jais lipti ant pakylos ir pakalbėti. Atsisakiau: „Vyrai, man nereikėtų rodytis. Pamatys mane kagėbistai ir paskelbs: dalyvavo JAV pareigūnas, čia viską jų Centrinė žvalgybos valdyba inspiruoja.“
Šis argumentas Sąjūdžio žmonėms pasirodė rimtas. Įsitaisiau pakylos papėdėje ir įsijungiau diktofoną, kad įsirašyčiau kiekvieną žodį ir nuvežčiau į Čikagą to istorinio mitingo kalbas bei garsus. Apėmusios ekstazės jausmą gali suprasti tik tie, kurie anuomet buvo tarp žmonių poros šimtų tūkstančių minioje.“
1996–2006 metai
„Tai mano tiesioginio įsitraukimo į Lietuvos politinį gyvenimą dešimtmetis: vyko prezidento rinkimai, prabėgo pirmoji kadencija, kiek daugiau nei metus truko pertrauka, kol po Rolando Pakso apkaltos vėl laimėjau prezidento rinkimus, įpusėjau ir antrąją kadenciją.
Įvykis vijo įvykį. Lietuva tapo tarptautinės bendruomenės gerbiama valstybe. Šios pagarbos simboliai – išskirtiniai vizitai: pirmą kartą tūkstantmetėje mūsų šalies istorijoje pas mus apsilankė monarchai – Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II ir Japonijos imperatorius Akihito, taip pat JAV prezidentas George’as Bushas.
Tačiau itin išskirčiau Lietuvos kelią į politinę ir ekonominę pažangą skatinančią Europos Sąjungą ir saugumą garantuojantį Šiaurės Atlanto aljansą. Kokia dabar būtų Lietuva, jei nebūtų tapusi šių Vakarų pasaulio bendrijų nare? Šiam siekiui skyriau labai daug laiko ir jėgų.
Todėl labiausiai įsimintina šio laikotarpio akimirka pavadinčiau JAV prezidento G.Busho kalbą Vilniuje, kai jis 2002 metų lapkričio 22 dieną Rotušės aikštėje paskelbė, kad Lietuva kviečiama į NATO, ir ištarė istorinį pažadą ginti mūsų šalį. Jo žodžiai: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“ – akimoju apskriejo pasaulį.
Savo akimis regėjau, kaip JAV vadovą sujaudino Lietuvos žmonių nuoširdumas ir entuziazmas. Baigęs kalbą jis staiga panoro nusileisti nuo pakylos prie minios, atskirtos nuo mūsų keliolikos metrų pločio apsaugine erdve. Tai nebuvo numatyta vizito protokole, ir JAV prezidento apsaugos vyrams teko gerokai pasinervinti, kai jis pasuko prie žmonių.
Aš lydėjau G.Bushą. Jis sveikinosi su pirmose gretose stovinčiais žmonėmis, spausdamas daugybę į jį tiesiamų rankų ir atsiliepdamas į angliškai tariamus padėkos žodžius.
Kai pasukome prie Rotušės laiptų, JAV prezidentas atsigręžė į mane ir, tramdydamas jaudulį balse, pratarė: „Koks nepamirštamas išgyvenimas! Išvydau žmonių akyse spindinčias ašaras ir taip susijaudinau, kad turėjau nukreipti žvilgsnį, nes pajutau, kaip drėksta ir mano akys.“
2006–2016 metai
„Tai mano antrosios prezidento kadencijos pabaigos dešimtmetis. Ko gero, geriausiai mano jausmus atspindi šis 2009 metų liepos 12-osios – paskutinės dienos einant prezidento pareigas – dienoraščio įrašas.
„Nusileido virš rūmų plevėsavusi mano vėliava, karininkas ją atnešė ir įteikė man. Stebėjau, kaip kyla jau prezidentės Dalios Grybauskaitės vėliava, žyminti, kad mano penkerių metų kadencija baigta, ir prasideda jos penkmetis.
Aš dar praėjau pro Vyriausybės, Seimo narių, užsienio diplomatų eiles ir su kiekvienu atsisveikinau asmeniškai. Tuomet, aidint žmonių ovacijoms ir skanduotėms „ačiū, ačiū, ačiū“, nuėjau prie automobilio, dar pamojavau atsisveikindamas, ir mes su Alma išvažiavome namo.
Važiavau ramus, nes širdy jaučiau, kad padariau, ką galėjau, dirbau su meile savo žmonėms, sąžiningai tarnavau Tautai ir Valstybei.
Liūdesys neslegia, nes suvokiu, kad baigėsi tik kadencija, o gyvenimas nesustojo. Galvoje jau sukasi sumanymai, ką veiksiu ateityje. Žinau, kad būsiu aktyvus, stengsiuosi būti naudingas savo šaliai...
Baigdamas antrosios ir kartu paskutinės kadencijos laikotarpio dienoraštį negaliu neįrašyti šių žodžių: „Ačiū tau, Alma.“
Šiandien įžengdamas į dešimtąjį gyvenimo dešimtmetį galiu tik pakartoti šias mintis ir pridurti: gyvenimas tęsiasi, turiu planų ir noriu toliau bendrauti su žmonėmis, būti naudingas savo šaliai.“