Grojome tris koncertus per dieną, už tai gaudavome tiek, kad sintezatoriui būčiau sutaupęs per 30 metų, o naktį stotyje priėję vyrai prašė ne autografų, bet atiduoti savo uždirbtą šimtinę.
Šitas sniegas man primena 1990 m. Ne rudenį, ne žiemą, o visus metus. Kuomet darbe gaudavau 30 dolerių per mėnesį ir tai buvo neregėto dydžio alga ne nusikaltėlių pasaulyje. O mano viršininkas metė aspirantūrą ir užsiėmė kompiuterių verslu, nes už 3 dolerius per mėnesį pragyventi jam neišėjo.
Kuomet dienai turimų pinigų pakako arba kavai, arba pavalgymui. O kai sėdint senamiesčio kavinėje tau prie gerklės prikišdavo peilį mokėjai ramiai įtikinėti, kad tai netikslinga, nes vis tiek nieko neturi.
Milicininkai, jei net tai matė, mandagiai palaukę, kol viskas išsispręs, prieidavo nebent prisidegti cigaretės. Supratai juos – pernelyg užsiėmę svajonėmis, kaip patekti tarp tų, kurie prie gretimo staliuko trankiai laisto savo sėkmingą nusikaltimą.
Visi tie metai kvepėjo pažliugusiu rudens sniegu, „Royal“ spiritu už dolerį litras, prirūkytu baru su „Žagarvyšnių“ likerio kokteiliais, permirkusiais prieš metus Lenkijoje už kontrabandinės ikros indelį pirktais auliniais batais ir rudu drungnu vandeniu iš krano... kartais...
Dabar tai pavadintų depresija, tačiau jos ten nebuvo.
Nes visą tai užgožė įgyjamos, jau beveik apčiuopiamos laisvės jausmas. Nusikaltėlių fasadas negalėjo uždengti daugybės įdomiausių asmenybių, kurias sutikdavai tiesiog netyčia ant kiekvieno kampo.
Pinigų stoka netrukdė ilgiems filosofiniams pokalbiams prie tuščių kavos puodelių, atrandant galimybę viskuo abejoti ir į viską žvelgti kitaip. Pažliugęs sniegas padėjo lengviau versti stabus, už kurių, atrodo, niekas nebematė prasmės laikytis.
Tai nebuvo lietuviška, valstietiška, inteligentiška, tradiciška ar gėjiška – tai buvo žmogiška. Tiek žmogiška, kad sutikti rusų kareiviai būdavo patys sakė: „My tut ne po svojej vole, nas siuda prislali.“ Griuvo sistema, kur buvo dalinama, perskirstoma ir draudžiama tol, kol nebeliko visiškai nieko, tik nelaisvė.
Iliuzijų atsikratymas turi savo kainą, tų dienų sąskaita mums išrašė prieš tai kūrę istoriją kruvinų stabų garbintojai.
Šiandien jų data – lapkričio septintoji.
Diena, kuomet pasaulis sužinojo, kad valdyti tuos, kurie sugeba padaryti ir dėl to turi tie, kurie nori turėti, nors nieko nesugeba.
Pakako vieniems pažadėti duoti tai, ką atimi iš kitų, ką nors sušaudyti ir sugebantys daryti toliau viską darė kalėjime džiaugdamiesi, kad jiems atlyginama teise nubusti kitą rytą. Darė prastai, bet nieko nesugebantys išmoko tai gana ilgai slėpti.
1990 m. pažliugęs sniegas ištirpo kartu su stabais, todėl šiandien tie, kurie kažkokia supuvusia savo smegenų dalimi mano, kad lapkričio 7-oji yra šventė, net nebekelia pykčio – jie liko tų metų sniege, kaip iš rantuoto aulinio pado iškritęs purvo gniužulas.
Liūdesį kelia kiti. Kurie po visų tų pamokų, kur veda valstybė prisiėmusi teisę dalinti ir drausti, vėl randa stabus, kurie „duos“ ir palaimingai krykštauja, kai tie žadą kažką drausti ir priversti.
Lyg plėšėme raudonus plakatus tik tam, kad panašūs šūkiai būtų piešiami kitos spalvos fone. Rusija jau ten grįžo. Vis dar tikiu, kad bent mes dar gerai atsimename, kodėl ten eiti nereikia.
Todėl su lapkričio septintąja – diena, kuri mums primena, į kokį dugną veda įgyvendinti pažadai padalinti po lygiai ir uždrausti viską, kas nepatinka. Todėl su pažliugusiu sniegu, kuris primena, ką iš tiesų gausi iš žadančių duoti ir viską sutvarkyti.
***
Komentaras paimtas iš A.Lukošiaus „Facebook“ paskyros su autoriaus leidimu.
