Ogi kupina lūkesčių dėl ateities, apsvaigusi nuo techninio bei pramonės proveržio, puoselėdama menus, skaičiuodama palūkanas ir nesukdama galvos dėl kažkokių tolimų karų.
„Aš mačiau, kaip žmonija technikos ir dvasios sferoje pakilo neįsivaizduojamiems žygiams, vienu šuoliu pralenkdama tai, kas buvo sukurta per milijonus metų: lėktuvais užkariavo oro erdvę, žemiškąjį, ištartą žodį tą pačią akimirką pasiuntė per Žemės rutulį ir taip nugalėjo kosmosą, suskaldė atomą, nugalėjo klastingas ligas, kone kiekvieną dieną paversdavo įmanomu dalyku tai, kas vakar atrodė neįmanoma. Niekada, iki pat dabar žmonijos elgesys nebuvo šėtoniškesnis, o darbai ir žygiai dieviškesni.“
Taip 1942 metais paskutiniame savo romane „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ rašė į Braziliją nuo kruvino košmaro Europoje pasitraukęs Stefanas Zweigas. Po to jis nusinuodijo.
Ar garsaus rašytojo pasakojimas nieko neprimena? Ar Europa ne per ilgai gyvena taikos ir klestėjimo sąlygomis?
Galbūt todėl taip lengva buvo užminuoti jos pamatus klastingais užtaisais: šeimos, tradicinių vertybių naikinimo, svetimšalių įsileidimo ir viso kita, kas veda į vieną neišvengiamą atomazgą?
Dabar V.Putinui net nereikia nieko daryti, tik laukti. Nes krikščioniškoji Europa ir be tiesioginio įsikišimo labai sėkmingai pati save naikina. Bet tai – rimta medžioklė, o medžioklėje po laukimo anksčiau ar vėliau ateina metas iššauti.
Atrodytų, ką galime beturėti bendro su ta brutalia 20-ojo amžiaus pradžia: nei interneto, nei socialinių tinklų, nei tos mūsų įsikalbėtos pažangos, kuria taip patogu tikėti gyvenant vartotojo iliuzijų rojuje.
Bet pažvelk kad ir į prieškario Vienos gyvenimą, ir suprasi žiūrįs į veidrodį: žmonės godžiai seka naujienas apie teatro įžymybes, investuoja lėšas, kaupia fonduose senatvei, nerimauja dėl kritusio akcijų kurso ir su apsimestiniu susirūpinimu aptaria kokį nors genčių kraujo nuleidimą kitame žemyne.
Tai – pasaulis, kuriame jau įsibėgėjo Versalio taikos įsuktas ciklas, Hitleris stumdo figūras ir tuoj prasidės dar neregėto masto skerdynės. Iš kur tas amžinai besikartojantis patogus naivumas? Ogi štai šaknys.
1. Žmonės visuomet atidžiai žvelgia į dabartį, bet nenagrinėja praeities ir nemėgina numatyti ateities.
2. Žmonės dairosi tik į savo aplinką ir negali suprasti globalių procesų.
3. Žmonės neskaito, nesvarsto ar tiesiog nesugeba priimti kitokios nuomonės.
Būtent todėl taip gerai pavyko „Brexit“ rėksniams. Dėl to šitaip stebuklingai iškilo D.Trumpas. Rusija ir Turkija tai jau seniai turi, įkandin seka dalis Europos tautų.
Daugelis šiuos nerimą keliančius reiškinius mato kaip izoliuotas, atskiras problemas, nors tai – vieno žaidimo sudėtinės dalys.
Ar dabar mes nesame priartėję prie vieno tų laiko slinkties vaisių, kuris jau baigia nunokti? Juk panašių burbulų palyginti neseniai jau yra buvę. Ir viskas baigdavosi tiesiog stebėtinai panašiai.
