Daugelį nustebina R.Karbauskio pasirinkimas po klausimų apie šeimą atsitverti tylos siena, mat Lietuvoje įprasta, kad politikai noriai praveria namų duris gyvenimo būdo laidoms ir prieš kameras su smulkmenomis pasakoja apie savo džiaugsmus ir rūpesčius.
„Nekalbėti apie šeimą nusprendžiau būdamas politikoje – tapęs Seimo nariu, apie 1996-uosius. Noriu ją apsaugoti nuo nereikalingų dalykų. O vaikai patys turi pasirinkti kelią“, – sakė politikas prieš porą metų duodamas interviu „Lietuvos rytui“. R.Karbauskio žmona Lina šiuo metu gyvena Ispanijoje, bet ir anksčiau poros nebuvo galima kartu išvysti viešumoje.
Politikas įsitikinęs, kad Lietuvoje per daug lengvabūdiškai žvelgiama į šeimos įtraukimą į politiką, ir dėl to spėjo perspėti partijos bendražygius.
– Ar žinote, kiek jūsų partijoje yra daugiavaikių tėvų?
Ramūnas Karbauskis išskirtiniame interviu pasakojo apie šeimą (II)
– Vienas mūsų partijos narys A.Stančikas turi vienuolika vaikų. Manau, čia jau niekas mūsų partijos neaplenks. Nesu girdėjęs, kad kas nors, turėdamas vienuolika vaikų, būtų išrinktas Seimo nariu. Ši šeima – išskirtinis pavyzdys visai Lietuvai. Partijoje taip pat yra narių, auginančių 4–5 vaikus.
– Kaip manote, ar Lietuva yra palanki šalis vaikams auginti?
– Kol kas ne. Esama daug švietimo, ikimokyklinio ugdymo, socialinių problemų. Mūsų švietimo sistema imituoja rūpinimąsi vaiku, netinkamas valstybės požiūris. Esu ne kartą sakęs, kad mūsų valstybė vaikų nemyli, kai imu lyginti mūsų situaciją su sąlygomis, kurios vaikams sudaromos kai kuriuose regionuose užsienyje. Žinoma, gal kitos šalys turtingesnės, bet mums reikia bent jau siekio, o dabar naikiname viską teisindamiesi, kad taupome pinigus. Tokie dalykai kenkia vaikų psichinei sveikatai, ryšiams su tėvais, bendruomenėmis. Mažai dėmesio skiriama smurtui prieš vaikus ir kitų problemų sprendimui.
– Ne kartą teko girdėti, kad puikiai besitvarkantys daugiavaikiai tėvai sulaukia klausimų dėl galimai turimų žalingų įpročių ar net kaltinimų asocialiu gyvenimo būdu, peršama nuomonė, tarsi daug vaikų turėti gėdinga...
– Taip nutiko dėl socialinės paramos sistemos. Ji veikė taip, kad vaikų skaičius lėmė paramos dydį. Tai lėmė ir požiūrio atsiradimą, kad „jei turi daug vaikų, vadinasi, nori gauti daugiau išmokų“, kurios būdavo paprasčiausiai prageriamos... Kitų šalių sistemose egzistuoja mokesčių lengvatos, žmonės skatinami dirbti, o ne gauti tiesioginę paramą. Net Lenkijoje situacija kur kas geresnė, bet kažin ar ten taikomos priemonės turėtų tokį patį efektą Lietuvoje.
– Kiek metų Lietuvai reikia, kad mūsų visuomenė pasveiktų nuo požiūrio, esą turėti daug vaikų nenormalu?
– Tam daug laiko nereikia, bet būtina pertvarkyti paramos sistemą taip, kad ji skatintų žmones turėti daugiau vaikų. Tai turėtų būti valstybės strategijos dalis. Žmonės turi jausti, kad yra reikalingi ir vaiko gimimas turi kelti džiaugsmą... Dabar tai tik deklaruojame. Taip, ligoninės džiaugiasi, nes jos už tai gauna pinigus, bet tėvai susiduria su gausybe problemų ir nejaučia jokio pasitikėjimo dėl ateities, nėra saugumo jausmo. Kaip žmogus, kuris nesijaučia saugus dėl pajamų, gali sau leisti turėti daugiau vaikų? Jis stengiasi užtikrinti pragyvenimą dviem trims vaikams, o apie ketvirtą net nesvajoja, nes bijo pakenkti tiems, kuriuos jau turi. Žmogaus laimės pojūtis priklauso ne tik nuo atlyginimo, bet ir nuo kitų dalykų. Žmogus turi jaustis laimingas ten, kur gyvena. Visuomet miniu Naisių pavyzdį, kai per septynerius metus gimstamumą padidinome penkis kartus.
– Jūsų sūnūs šiuo metu studijuoja užsienyje. Ar norėtumėte, kad baigę studijas jie grįžtų dirbti į Lietuvą?
– Taip. Manau, kad taip ir bus.
– Kaip manote, ar pamatę kitokį gyvenimą svetur jie norės grįžti?
– Manau, norės. Kiekvienas žmogus nusprendžia pats. Mano vaikai suaugę ir spręs patys, ar darys mokslinę karjerą, ar grįš į verslą. Tai bus jų sprendimai, bet aš to tikiuosi. Neslepiu, kad mano vyresnysis sūnus ruošiasi kurti šeima su mergina, kur užaugo Kuršėnuose, tad bet kuriuo atveju esu lietuviška šeima.
R. Karbauskis papasakojo, kodėl jo šeima gyvena Ispanijoje
– Viename interviu „Lietuvos rytui“ esate minėjęs, kad savo vaikus visuomet auginote kaip Lietuvos patriotus. Jie nebegyvena su jumis – ar to siekiate ir dabar?
– Svarbiausia, kad jie taptų sąžiningais ir gerai žmonėmis. Visuomet stengėmės daryti viską, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą – jie ją moka, išmanytų istoriją – ją išmano, o kaip gyvenimas susiklostys, sunku pasakyti. Man dėl savo vaikų tikrai ne gėda ir jie tarnaus Lietuvai.
Šiandien daug žmonių emigravę dėl ekonominių dalykų, bet man kadaise teko spręsti šeimos saugumo klausimą. Tai buvo kitokie laikai, todėl daugelis žmonių nesupranta, kad priimti sprendimus 1995–1996 metais Lietuvoje buvo labai nesaugu. Jei tai būtų šiandien, tokio klausimo nereikėtų spręsti, dabar Lietuvoje gana saugu auginti vaikus, bet daug žmonių išvyksta dėl ekonominės situacijos. Manau, visi daro tai, ką gali. Svarbus tautinės tapatybės ugdymo, dvigubos pilietybės klausimas – jei tėvai jaučiasi nereikalingi Lietuvai, mažai vilčių, kad ryšį su gimtąja šalimi užmegs jų vaikai.
– Jūs paminėjote 1996-uosius, kai pirmą kartą buvote išrinktas į Seimą ir priėmėte visai šeimai svarbų sprendimą, o dabar, po dviejų dešimtmečių, jūsų vedama partija laimėjo rinkimus ir vėl tapote Seimo nariu. Kaip jūsų šeima priėmė tą žinią?
– Jie džiaugėsi, kad mano ilgametis darbas davė rezultatą ir galiu realizuoti daugelį savo idėjų.
– Kai jūsų partija tapo itin matoma rinkimų kontekste ir jus kaip lyderį pradėjo atpažinti vis daugiau Lietuvos žmonių, į mūsų redakciją atkeliavo ne vienas laiškas, kuriuose teiraujamasi, ar negalėtume parengti straipsnio, kuriame būtų pasakojama apie jūsų šeimą...
– Negalėtumėte. Savo jauniesiems kolegoms, kurie tapo Seimo nariais, esu pasakęs, kad jie turi saugoti savo šeimą nuo viešumo. Tai svarbu norint apsaugoti savo vaikus nuo nereikalingos išorinės įtakos. Mes gyvename visuomenėje, kurioje daug smurto prieš vaikus ir tarp vaikų... Jei parodysime vaiką su tėčiu ar mama per televiziją, reakcija nebūtinai bus tokia, kokios tikimės: vieni džiaugsis pamatę, o kiti gali imti užgaulioti.
Daugelio mano partijos kolegų vaikai yra maži, tad jiems paaiškinau, kad tam tikru metu tai dariau galvodamas apie savo šeimos saugumą. Patariau jiems labai gerai pagalvoti, juk dabar būtent tas momentas, kai reikia apsispręsti: jei nuspręsti savo šeimą rodyti viešai, viena situacija, jei ne – kita... Kai pirmą kartą visi susirinkome, perspėjau kolegas, kad jei nori apsaugoti vaikus nuo dėmesio, privalo vengti viešumos. Šeima – nejudinama tema, nieko neslepiu, paprasčiausiai saugau savo šeimą.
– Bet ar jūsų jaunieji kolegos jus išgirdo? Juk dabar net socialiniuose tinkluose madinga dalytis ne tik savo, bet ir atžalų atvaizdais.
– Kiekvienas žmogus priima sprendimą, socialiniuose tinkluose skirtingi žmonės elgiasi labai skirtingai. Nežinau, kokie bus mano kolegų sprendimai, bet žinau, kad mane išgirdo.
– Kai kuriems prieš rinkimus pavyzdingos šeimos demonstravimas veikiausiai net davė naudos, o jūs to atsisakėte.
– Atsakymas – rinkimų rezultatai. Aš tokių dalykų nedariau, bet rinkėjų pasitikėjimą pelniau. Manau, žmonės mane suprato, nes mano atžvilgiu šeimos tema buvo nuolat eskaluojama. Žmonės supranta, kas yra šeimos saugumas, apie milijoną žmonių iš Lietuvos išginė kitos problemos, ir jie supranta, kad tokiais dalykais negalima žaisti – ypač per rinkimus. Kaip politikas esu atviras ir prieinamas, nematau priežasties, kodėl rūpindamasis šeima turėčiau elgtis kitaip, nei elgiuosi dabar. Jei kam nors nepatinka, kad neprileidžiu žiniasklaidos prie savo šeimos, tai manęs galima nerinkti.
Reikia daryti tai, ką gali padaryti pats, o ne rodyti šeimą arba bandyti ką nors padaryti per ją. Turi sakyti tai, ką nori pasakyti, o ne nuotraukoje rodyti savo vaikus ir pan. Nemanau, kad Lietuvoje yra bent vienas politikas, kuris gali pasakyti: „Mano vaikai saugūs, kad ir kaip aš elgčiausi, nieko neatsitiks.“ Juk daug ko nežinome: kas vyksta klasėje, mokykloje ar po pamokų... Mūsų visuomenė turi išaugti iš patyčių ir smurto, mes per daug lengvabūdiškai žiūrime į šeimos įtraukimą į politiką.