Ieškodami darbo slepia tautybę
Vokiečių okupacijos metu vykdytas sistemingas romų tautos naikinimas juos žudant ar ištremiant į koncentracijos stovyklas daugeliui lietuvių šiandien tėra istorinė „naujiena“. 1982 m. Vokietija pripažino, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomas romų genocidas. Ši tragedija palietė ir Lietuvoje gyvenusius romus, bet apie tai kalbėti vengia ne tik plačioji visuomenė, bet ir patys romai.
„Studijų metu itin domėjausi nacionalizmo tema, o šios studijos susijusios su tautinių mažumų, ypač marginalizuojamų, atsidūrusių visuomenės pakraščiuose, tematika. Romai – vieni labiausiai Lietuvoje diskriminuojamų asmenų, o genocido tema nėra sulaukusi išsamesnių tyrimų Lietuvoje, genocido atminimo tema nebuvo tirta iš viso“, – apie tai, kodėl ėmėsi būtent šio tyrimo, kalbėjo pašnekovė.
„Nors ilgą laiką domėjausi tautinėmis mažumomis, žinojau, kad romai diskriminuojami, mačiau sausus skaičius, kad tiek ir tiek žmonių nenori gyventi šalia romų, nenori su jais dirbti viename darbe ir pan., iki galo nesuvokiau šių skaičių reikšmės realiame gyvenime. Tik pradėjusi domėtis šia tema pradėjau kur kas geriau suprasti romų situaciją šalyje ir kokia ji sudėtinga“, – pasakojo pašnekovė ir pripažino, kad prieš imdamasi šios baigiamojo darbo temos tikėjo, kad genocido pripažinimas būtų svarbus žingsnis siekiant sėkmingesnės integracijos.
„Maniau, kad jei genocidas būtų pripažintas, romai pasijustų visaverte mūsų visuomenės dalimi, bet baigusi rašyti darbą supratau, kad vis dėlto esama daug rimtesnių problemų, kurias būtina spręsti, kad integracija vyktų: tai romų įtraukimas į švietimo sistemą, darbo rinką, neigiamos visuomenės nuostatos, diskriminacija. Pavyzdžiui, norėdami įsidarbinti romai vis dar linkę slėpti savo tautybę“, – kalbėjo A.Jutelytė.
Pripažinimas taptų atsivėrimu
Į klausimą, kokių atsiliepimų apie darbą sulaukė, pašnekovė sakė: „Mano bendramoksliai ir draugai buvo nustebę ir kai kurie jų net nežinojo, kad būta tokios tragedijos kaip romų genocidas. Išgirdę apie tai jie labai stebėjosi, tad man teko plačiau apie šį istorijos tarpsnį papasakoti. Iš akademinės bendruomenės atstovų sulaukiau palaikymo.“
Anot A.Jutelytės, lietuvių tauta taip pat patyrė daug netekčių ir dėl nacistinės okupacijos, ir dėl sovietinio režimo bei persekiojimų: „Esame pripažinę, kad žydai, kaip mūsų valstybės dalis, yra oficialiai nukentėję nuo naikinimo, siekiame, kad lietuvių kančios Sibire būtų pripažintos, o romų genocido pripažinimas būtų žingsnis, parodymas, kad suprantame, jog visos tautos, kurios gyvena mūsų valstybėje, ją ir sudaro. Tai būtų savotiškas atsivėrimas kaimynams, kurie ne visada yra lietuviai.“
Neigiamos nuostatos nekinta
Romų genocido tema neseniai buvo diskutuota ir Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės surengtoje diskusijoje, kurioje ekspertai aptarė šios tragedijos suvokimą šių dienų visuomenės kontekste.
Komentuodama darbo autorės pateiktas įžvalgas, kad Lietuvoje egzistuoja tam tikras vakuumas, kuris supa romų tautos istoriją ir patys romai jį kalba nedaug, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja dr. Vilana Pilinkaitė-Sotirovič sakė: „Romai nekalba apie genocidą, nes yra daug kitų dalykų, kuriuos turi spręsti šiandien, – tai išgyvenimo klausimai. Neigiama nuostata romų atžvilgiu nekinta – nenorima jų kaimynystėje, darbe, nenorima jiems nuomoti būsto, dirbti su jais. Tai rodo pačios visuomenės stereotipinį matymą ir valstybės institucijų neįsitraukimą keliant jų problemą.“
Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad romų įvaizdis šalies žiniasklaidoje yra labai neigiamas ir dėl to dalį atsakomybės turi prisiimti pati visuomenė. „Reikia galvoti ne ką romai turi daryti, bet ką mes galime daryti kaip daugumos visuomenė“, – sakė ji.
Apie romus kalbama be jų pačių?
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas istorikas Arvydas Nikžentaitis kėlė klausimą, ar etiška diskutuoti apie romų genocidą be pačių romų, tačiau pabrėžė, kad šiuo aspektu lietuviai nėra išimtis, mat ir kitose Europos šalyse romų genocido klausimas viešajame diskurse imtas kelti ne taip jau seniai.
„Didžiausia diskusija apie romų genocidą kilo XXI amžiuje Berlyne pastačius paminklą holokausto aukoms. Kitose šalyse tokios diskusijos taip pat vyksta tiesiogiai nedalyvaujant romų bendruomenei“, – teigė jis ir pridūrė, kad šių dienų visuomenėje romų tragedijos atminimas nemenkina kitų tautų holokausto atminties. Pasak A.Nikžentaičio, kalbėjimas apie svetimas tragedijas plečia tautos suvokimą ir yra vienas svarbiausių fundamentų tautinių mažumų integracijai ir įvairių tautų sugyvenimui.
Istoriko nuomonei pritarė ir Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorius, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas Henrykas Malevskis: „Apie romų gyvenimą Europoje kalbama nepakankamai. Tautos genetinė atmintis yra stipri, jie tai žino, jaučia, bet ne visuomet tuo dalijamasi. Romai – tai taboras ir narkotikai... Ši tauta buvo stigmatizuota nuo viduramžių, tam tikras stigmatizavimas išliko ir mūsų galvose. Kai matysime ne tik tą vieną atspalvį, galėsime galvoti apie sėkmingesnė integraciją“, – teigė jis.
