Varpai sukvietė į pamaldas
Pirmadienį nuo pat ankstyvo ryto uostamiesčio sentikiai traukė į Statybininkų prospektą, kur buvusios dykvietės vietoje iškilo nauja 27 metrų ilgio ir 13 metrų pločio su dviem aukso spalvos kupolais. Varpinės bokštas stiebiasi į 22,3 metrų aukštį. Cerkvę supa erdvus kiemas su pagalbinėmis patalpomis, meniškai dekoruoti vartai.
Iškilmės sutapo su sentikių religine švente – Arkangelo Mykolo diena. Tikintieji jau nuo penktos valandos ryto sukinėjosi raudonplytės cerkvės kieme, suėję į vidų vyresnio amžiaus žmonės meldėsi prie naujojo inkonostaso.
Prieš pat vidurdienį sugaudę varpai visus pakvietė į šventinę ceremoniją. Po pamaldų bendruomenės narių iš cerkvės kiemą išneštas sentikių bene labiausiai garbinamas trijų šventųjų ikonas apspito maldininkų minia.
Triskart apėję cerkvę tikintieji smilkalais šventino mūrus su šventųjų atvaizdais. Traukdami giesmes procesijos dalyviai dėkojo Viešpačiui už suteiktas malones ir galimybę šlovinti jo vardą naujuose maldos namuose.
„Mums ši diena – labai svarbi. Jau galime melstis naujoje cerkvėje. Senoji dar sovietmečiu buvo įrengta gyvenamajame name, ne visi tikintieji ten sutilpdavo. Per šventes tikintiesiems tekdavo trintis prieangyje arba kieme“, – netolimą praeitį prisiminė vietinės sentikių bendruomenės tarybos vadovas Jevgenijus Bondarevas.
Visi kryžiai nukreipti į rytus
Dangun ėmimo ir Mykolo cerkvės pamatai pietiniame uostamiesčio rajone pakloti 2010 metų pabaigoje, kai jau buvo surinkta apie milijoną litų pradiniam įnašui. Darbai nesustojo – prisidėjus rėmėjams, statybvietėje iškeltus fasadus pernai papuošė du maždaug po toną sveriantys auksuoti kupolai ir su kryžiais.
Sentikiai savo šventoves nuo seniausių laikų pagal savo tradicijas puošia kitokiais nei stačiatikiai arba katalikai aštuongaliais kryžiais, būtinai nukreiptais rytų kryptimi. Tokie ir naujosios cerkvės kryžiai ant svogūno formos kupolų, sveriantys apie 200 kilogramų.
Kupolus ir kryžius pagamino meistrai iš Rusijos, o varpai lieti Lenkijoje. Kuklumą, asketišką buitį propaguojantys sentikiai nesižavi prabanga, todėl kupolai padengti ne grynu auksu, o jį imituojančiomis medžiagomis.
Naujojoje cerkvėje vienu metu gal tilpti apie šimtas žmonių. Prieangyje veikia parduotuvėlė. Pagrindinė šventovės puošmena – ikonostasas. Taip vadinama medinė pertvara su ikonomis, skirianti altorių nuo erdvės, kurioje atliekamos religinės apeigos, meldžiamasi.
Ikonostasas – bendras kūrinys
Ikonostasą sudaro apie šimtą ikonų su šventųjų atvaizdais, jis sukurtas visos stačiatikių bendruomenės pastangomis. Daugelis žmonių cerkvei dovanojo namuose protėvių išsaugotas senas ikonas, aukojo pinigus, už kuriuos buvo perkamos kitos.
Kieme iškilęs dar vienas pastatas, kuriame sentikiai per šventes galės susirinkti su savo šeimomis. Ten yra nedidelė šarvojimo salė, įrengtos patalpos bendruomenės dvasios vadovui. Ateityje planuojama čia įrengti savaitgalinę mokyklėlę vaikams.
Jaukią tradicinio bizantiško stiliaus cerkvę suprojektavo klaipėdietis architektas Vytenis Mazurkevičius. Patalpų interjerą padėjo kurti ilgametis Jūros šventės vyriausiasis dailininkas Anatolijus Klemencovas – aktyvus sentikių bendruomenės narys.
Naujosios stačiatikių cerkvės statybos projektas su visomis interjero puošmenomis, pagalbinėmis patalpomis, komunikacijomis, vidaus ir išorės apdaila, varpais, kitokia įranga tikintiesiems kainavo apie 1,5 milijono eurų.
Naujakurius sveikino liberalai – uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas ir naujasis Seimo narys Gintaras Vaičekauskas, iš Baltarusijos ir Maskvos atvykę stačiatikiai, Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje.
Iškilmėse dalyvavo sentikiams giminingos Klaipėdos stačiatikių bendruomenės nariai. Jie Statybininkų prospekte prieš keletą metų pasistatė didesnę, įspūdinga sienų tapyba dekoruotą Dievo Motinos globos ir Mykolo cerkvę.
Padėkojo visiems geradariams
Žodį tarė Dangun ėmimo ir Mykolo cerkvės rėmėjas ir bendruomenės narys – Klaipėdos garbės pilietis, verslininkas Martinas Gusiatinas. Iš Vilkaviškio sentikių šeimos kilęs klaipėdietis su broliais Michailu ir Vadimu aktyviai rėmė statybą.
M.Gusiatinui yra dėkinga ne tik uostamiesčio sentikių, bet ir katalikų bendruomenė – šis verslininkas savo lėšomis parėmė Šv. Kazimiero bažnyčios statybą.
„Šią cerkvę pastatėme gerbdami savo tėvus, tradicijas, kurias jie mums įskiepijo nuo vaikystės“, – per šventinimo iškilmes pažymėjo dosniausias projekto rėmėjas M.Gusiatinas.
J.Bondarevas dėkojo visiems rėmėjams, savivaldybei už cerkvei skirtą žemės sklypą. Tvarką ir švarą mėgstantys sentikiai neraginami tvarkė dykynę šalia gyvenamųjų namų kvartalo – surinko šiukšles, iškapojo krūmynus.
Klaipėdos apskrityje gyvena apie 5000 sentikių – maždaug pusė jų įsikūrė uostamiestyje. Tiek pat jų telkiasi ir Kauno apskrityje. Vilniaus stačiatikių bendruomenė yra gausesnė, ten įsikūręs visos bendruomenės tarybos vadovas.
Atrado prieglobstį Lietuvoje
Sentikiai – rusų stačiatikių atšaka, nepripažinusi Rusijos bažnyčios patriarcho Nikono 1653—1666 metais įvestos reformos. Jis siekė suartėti su iš Konstantinopolio valdyta graikų stačiatikių cerkve.
Nikonas reformavo liturgines apeigas, tačiau sentikių tokios permainos nenudžiugino. Po reformos atskilę nuo stačiatikių cerkvės, apšaukti atskalūnais, persekiojami ir žudomi jie traukėsi į nuošalesnius kraštus.
Dalis sentikių, sprukdami nuo persekiotojų, iš centrinės Rusijos persikėlė į neapgyvendintas šiaurines teritorijas, kiti patraukė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdas, kur išsaugojo savo papročius, tikėjimą ir tradicijas.
Tiktai sovietmečiu rusai stačiatikiai pripažino, kad Nikonas, kirpęs sentikiams barzdas, vertęs juos žegnotis naujovišku stiliumi – trimis, o ne dviem pirštais, per pamaldas nesilankstyti iki žemės graibymo, gerokai pasikarščiavo.
Rusijos cerkvės hierarchai tikėjimo brolius dabar kviečia užmiršti skaudžia praeitį, nebekalba apie liturgijos skirtumus.
Sentikiai dabar irgi neprimena nuoskaudų, tačiau šimtmečiais trukusi atskirtis juntama – kažin ar jie norės vienytis su stačiatikiais, pripažinti Rusijos patriarcho ir jų vietininkų metropolitų viršenybę.
Ne visiems reikia hierarchų
Lietuvoje pirmieji sentikiai įsikūrė Anykščių krašte prieš daugiau kaip prieš 300 metų. Šiuo metu jų bendruomenė vienija apie 23 tūkst. tikinčiųjų.
Sentikiai – savita, tiesiog unikali religinė ir etninė bendruomenė. Įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimo vietovėse yra pusšimtis jų pastatytų maldos namų.
Tarpukariu sentikių bendruomenę sudarė apie 35 tūkst. tikinčiųjų. Dabar juos vienija Lietuvos sentikių bažnyčia, vadovaujama Aukščiausios tarybos, kurios būstinė yra Vilniuje.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuvą plūstelėjo dar viena sentikių pabėgėlių banga iš Lenkijos ir Rytprūsių – apie 18 tūkst. žmonių bėgo palikę savo namus, įbauginti nacių invazijos į Europos kraštus.
Kituose kraštuose šaknis tvirtai įleidę sentikiai irgi nėra vieningi. Pavyzdžiui, Lietuvoje jų bendruomenei nepriklauso Rytų sentikių cerkvė, ignoruojanti dvasinę hierarchiją.
Sentikystėje vyrauja dvi pagrindinės kryptys: vieni pripažįsta dvasininkų luomą, o kiti juos neigia, patys išsirenka vadovus. Išskirtiniais atvejai jais gali būti ir moterys. Pasaulyje gyvena apie du milijonai sentikių.
Sentikiai telkiasi Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse Moldovoje, Lenkijoje, JAV, Kanadoje, Lotynų Amerikoje. Dauguma jų – rusai, bet yra baltarusių, ukrainiečių, suomių, estų, karelų tautybės sentikių.