Pirmasis į istoriją patekti pretenduoju aš, šių eilučių autorius, – mat I.Mikelionis nutarė, kad jį apšmeižiau. O tam, kad tai įrodytum, reikia DNR.
Bylų dėl tikro arba tariamo šmeižto Lietuvoje būta per akis, tik beveik visos nagrinėtos civiliniuose teismuose arba privataus kaltinimo tvarka.
Bet I.Mikelioniui to nepakanka – jam būtinas ikiteisminis tyrimas. Nors pagal įstatymą tai galima daryti tik išimtiniais atvejais – kai kokie nors teiginiai turi visuomeninės reikšmės. Tad, pasirodo, I.Mikelionio įžeidimas – visuomeniškai daug reikšmingesnis net už prezidentės šmeižtą.
Visiškai teisingai: kam pačiam samdyti advokatą, rinkti įrodymus, jeigu gali nemokamai užkurti teisėsaugos sistemos variklį?
O kad žurnalistui būtų užmautas kuo trumpesnis apynasris, reikia tyrimą nugrūsti į provinciją ir atiduoti Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybai.
Tik štai viena detalė – kažkodėl po publikacijų departamento vadovo posto netekęs prokuroras įsižeidė dėl teiginių, dėl kurių sveiką humoro jausmą turintis žmogus tik pasijuoktų. O juk savo straipsniuose I.Mikelionį buvau apkaltinęs daug rimtesniais dalykais – kad ir mokesčių slėpimu, vertimusi nelegalia veikla.
Tačiau kažkodėl prokuroras dėl to neįsižeidė.
Nes, matyt, supranta – tuomet jau aš turėsiu teisę pareikalauti atlikti mokestinį patikrinimą ir kitus veiksmus. O tada juk gali paaiškėti labai jau negražūs dalykai. Gal todėl ir visas prokurorų klanas to bijo?
Ką gi, grožėkitės nuotraukomis iš profilio ir iš priekio. Bet kol neapkaltinsite, kad apšmeižiau jus dėl mokesčių nuslėpimo, tol vadinsiu tamstą visuomenei reikšmingu bailiu. Gal dėl to irgi pradėsite ikiteisminį tyrimą? Laukiu nesulaukiu.
