Apie tai, kas slypi už šių gajų stereotipų, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Vyriausybės surengtoje diskusijoje aptarė istorikai ir sociologijos ekspertai, joje dalyvavo ir pačių tautinių mažumų atstovų.
Integracijos klausimai – ne vien Lietuvos problema
Diskusijoje dalyvavusi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė, vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Irmina Matonytė, paklausta, ar iš tiesų lietuvius tautinės mažumos baugina, sakė: „Veikiausiai – taip, bet tai nėra Lietuvos, kaip valstybės, problema, tai veikiau problema tautinės arba nacionalinės valstybės, kaip darinio, kuris atsirado ir įsitvirtino maždaug nuo XIX a. pabaigos ir gajus iki dabar.“
Anot jos, daugumoje valstybių dominuoja gausiausios tautinės grupės ir tai matyti net iš pačių valstybių pavadinimų – Lietuvoje daugiausia gyvena lietuvių, Lenkijoje – lenkų ir t.t.
„Modernios valstybės sanklodoje jau užkoduota tautinių mažumų problema. Visuomet tautinės mažumos nacionalinėje valstybėje išsiskirs, dažnai jos suprantamos kaip „tie, kas ne lietuviai“. Tai yra tam tikras fenomenas, kurio mes neišvengiame kalbėdami apie nacionalinę valstybę“, – teigė ji.
Rinkėjų aktyvumas Pietryčių Lietuvoje yra labai didelis, tai emocinė santykio su valstybe išraiška“, – įžvalgomis dalijosi mokslininkė.
Pietryčių Lietuvos piliečiai jaučiasi pamiršti
Kad Lietuvos pietryčių regione esama tam tikros įtampos, pripažino ir dr. Vilana Pilinkaitė-Sotirovič. Anot jos, tokia situacija turi akivaizdžias priežastis: „Toks santykis tarp lietuvių ir lenkų Pietryčių Lietuvos regione susiformavo dėl to, kad nesidomėjimas ir nepasitikėjimas yra labai gajus ir tai tęsiasi nuo nepriklausomybės atkūrimo. Etninių tyrimų instituto mokslininkų apklausiami informantai, klausiami apie pilietines organizacijas ir judėjimus bei jų pačių požiūrį į procesus, vykstančius Pietryčių Lietuvoje, pateikia panašius atsakymus. Jie teigia, kad Lietuvos valstybė jais nesidomi, – nesidomima, kas vyksta regione, kokių problemų kyla. Iš tyrimų metu respondentų pateiktų atsakymų matyti, kad jie jaučiasi taip, lyg Lietuvos valstybė jais nesidomi, jiems sudėtinga dalyvauti valstybės gyvenime.“
Anot mokslininkės, tokiu atveju regiono gyventojams vienintele vieta išreikšti savo poziciją tampa tam tikra politiškai monopolizuota jų regiono erdvė, kurioje kitų alternatyvų paprasčiausiai nėra.
„Santykis tarp etininių grupių – daugumos ir mažumos išlieka labai problemiškas ir jau daug metų tai nėra sprendžiama“, – kalbėjo dr.V.Pilinkaitė-Sotirovič ir priminė, kad Pietryčių Lietuvos gyventojų sociologiniai identiteto tyrimai atskleidė, jog daugiau nei 80 procentų lenkų identifikuoja save būtent su šia teritorija ir Lietuva, tad jų noras jaustis ir būti valstybės dalimi nėra spekuliatyvus.
Įtampa išnyktų leidus rašyti w?
Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorius, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas Henrykas Malevskis įsitikinęs, kad pats laikas į tautines mažumas pažvelgti ne kaip į problemų šaltinį, o kaip į turtą.
„Šis klausimas man labai aktualus, nes daugiau nei šešiasdešimt metų esu lenkas, gyvenu Lietuvoje, moku mokesčius. Situacija – nevienareikšmiška, turime problemų, bet šios problemos žemiausio lygio. Puikiai žinome, kas darosi pasaulyje ir Europoje, kai konfliktai tarp mažumos ir daugumos virsta karu ar genocidu. Praėjusio amžiaus pabaigoje matėme Srebrenicą, tad galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje tokių problemų nėra.“
Akademikas atkreipė dėmesį į tai, kad neretai tautinių mažumų problematika gvildenama turint tam tikrą išankstinį nusistatymą. „Mano supratimu, Šalčininkų ir Vilniaus rajonai – taip pat Lietuva, tad ir tam tikras politinis šios temos angažavimas neteisingas“, – teigė jis.
Anot jo, įtampos ir problemų sumažėtų, jei būtų priimti tautinėms mažumoms tokie svarbūs sprendimai kaip lenkiškų raidžių rašymas asmens dokumentuose.
„Jei tikras būčiau lietuvis, sakyčiau – leiskime, tegul rašo w, kiek jų (asmenų, norinčių pasikeisti asmens dokumentus. – Red.) ateis? Šimtas ar du iš dviejų šimtų tūkstančių? Juk tai atima laiko ir kainuoja, o jei žmogus turi verslą, ilgai užtruks, kol viską nauju vardu perregistruos. Tai dirbtinė problema, ir mūsų valdžia šių klausimų nesprendžia“, – kalbėjo profesorius.
H.Malevskis pabrėžė, kad dažniausiai sėkmingam dialogui trukdo įsišakniję stereotipai, glūdintys mūsų pačių pasąmonėje: „Vienas tokių, kad lenkai nori užimti Vilnių ir vos ne visą Lietuvą, bet net devyniasdešimt procentų Vroclavo gyventojų net nėra buvę Lietuvoje ir labai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Žinoma, čia neatsietina ir milžiniška žiniasklaidos jėga: po tam tikrų procesų požiūris į lenkus, nieko nenoriu įžeisti, buvo tik šiek tiek geresnis nei į romus.“
