Apie tai, kodėl 8 metų vaikas nusprendė žiemos naktį praleisti kažkur, tik ne namuose, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su berniuką suradusia Kazlų Rūdos policijos komisariato vyresniąja tyrėja Jurgita Jurevičiene bei Seimo nare Dovile Šakaliene.
– Jurgita, kokią situaciją radote atvykusi į šeimą?
– (J. Jurevičienė) Ryte, kai atėjom į darbą, sužinojom, kad iš vakaro buvo įvykis – po konflikto su patėviu dingo vaikas. Žinojom, kad paieškos vyko iki 4 val. ryto, po to kažkurį laiką buvo nutrauktos. Kai susirinkom 8 val., pasidalinome į ekipažus ir išvykome į Antanavo kaimą. Pagal viršininko užduotį pasiskirstėm, kas ką tikrins, o aš papuoliau į ekipažą, kuris vyko būtent į vaiko namus tam, kad dar pabendrautume su mama, pasitikslintume aplinkybes.
– Ar mama pasakė, kad vaikas susipyko su patėviu?
Aštuonmetį palėpėje radusi pareigūnė: stebuklas, kad jis išgyveno
– (J. Jurevičienė) Taip. Paklausiau pasitikslinti, kokiomis aplinkybėmis tas vaikas dingo. Tuo metu ji buvo darbe, jai paskambino jos vyras ir pasakė, kad kilus konfliktui jis išėjo. Po to mama pasakė konkrečiau, kad vaikas pavogė patėvio pinigus, patėvis jį subarė ir jis išėjo. Be to, mama ryte pasakė, kad seserys matė, kaip ir kur jis nuėjo. Aš niekaip negalėjau patikėti, nes jis basas, nuogas, o tą naktį buvo labai šalta, snigo. Sakiau, gal pasiėmė kokius drabužius, ieškojo, bet nieko. Seserys pasakė, kad jis tikrai išėjo tik su apatinėmis kelnaitėmis ir basas.
– Jūsų nuojauta nuvedė ten, kur reikėjo. Kai aptikote berniuką, kokios jis buvo būsenos?
– (J. Jurevičienė) Pirmą kartą į tą pastatą atėjau su mama. Kažkodėl pirmiausia man tas pastatas užkliuvo. Mama pasilypėjo, nes ten užlipti reikia gana aukštai, jį pakvietė, bet buvo tylu, ramu. Mes išėjom iš to pastato, bet man vis tiek atrodė, kad ten reikia užlipti. Pasikviečiau kolegą vyrą, užlipo ir iškart rado. Kai jį nukėlė, man labiausiai įstrigo jo akys, jos buvo paklaikusios. Mama jį greitai įsupo į savo striukę ir nusinešė į kambarį. Aš tuo metu kviečiau greitąją . Tik vėliau mačiau, kas vyko kambaryje, kaip jį atšildinėjo. Jis buvo siaubingai sušalęs, kojytės, kadangi buvo šiene, subraižytos. Atrodė tikrai baisiai. Pati esu mama, turiu panašaus amžiaus sūnų, man iš karto asocijuojasi. Stebuklas, kad jis nesušalo mirtinai, nes kūno atšalimas buvo labai stiprus. Tai buvo laiko klausimas, nes kojų nebejudino, net jei būtų norėjęs, tikrai nebūtų nulipęs. Rankytės dar nieko, gal jas laikė prie savęs.
Aštuonmetį palėpėje radusi pareigūnė: stebuklas, kad jis išgyveno
– Ar jis kažką kalbėjo, pasakojo, kodėl pabėgo?
– (J. Jurevičienė) Jis tik sakė, kad nejaučia kojų. Kai pagal instrukcijas pradėjo šildyt, nes skambinau medikams, ką daryti, sakė, kad pradeda skaudėti. Tai buvo į gerą, nes jaučia, kad nenušalęs visiškai. Tą rytą nepasakojo.
– Versijų sklando visokiausių. Neva berniukas buvo ūmaus būdo, ne pirmą kartą pabėgo, patėvis sako, kad ne jis kaltas, o subarė, nes pinigus pavogė.
– (J. Jurevičienė) Pas mus jau yra buvę du ikiteisminiai tyrimai dėl jo pabėgimo, buvo ir pranešimų. Tai jis susistabdo automobilius, išvažiuoja – yra išvažiavęs tolokai, ir į Vilkaviškį, ir iki Kauno. Jis negali paaiškinti, kodėl išėjo. Niekad nesakė, kad jį skriaudžia, tiesiog sakydavo: nežinau. Mama sakė, kad kreipėsi į psichologą ir jam nustatė kažkokį elgesio sutrikimą. Kai paaugliai bėga, mums kaip ir įprastas dalykas, bet kai 8 metų vaikas, tai man nesuvokiama, kaip naktį negrįžta namo.
– Jis nesakydavo priežasčių, pavyzdžiui, kad blogai jaučiasi šeimoje?
– (J. Jurevičienė) Ne, niekada. Manau, su juo turėtų dirbti labai rimti psichologai, turintys kvalifikaciją, kad išsiaiškintų, kodėl taip yra. Dabar mes galim tik spėlioti.
– Kokį įspūdį jums sudarė patėvis? Kiek žinoma, jis turėjo problemų dėl smurto.
– (J. Jurevičienė) Taip. Ir dėl smurto artimoje aplinkoje, ir šiaip dėl smurto. Tiek ir žinomas. Tą rytą, kai vaiką parnešė į namus, jis kaip gulėjo lovoje, taip ir liko gulėti, neatsikėlė, kol socialiniai darbuotoja atėjus nepasakė: gal tu eik pečių užkurt, turėjai visą naktį kurent. Lyg jam visiškai nerūpėjo ar atsirado, ar ne.
– Jis buvo blaivus?
– (J. Jurevičienė) Taip. Tik ar vaikšto kas po namus, ar kažkas vyksta, jis kaip ir nematė, nors ten vietos ne taip ir daug.
– Dovile, kaip jums visa ši situacija?
– (D. Šakalienė) Labai liūdna, bet ji labai tipiška. Buitiškai gali vaiko paklausti, kodėl jis pabėgo, bet negalima gauti atsakymo, reikia kvalifikuoto psichologo pagalbos. Kai vaikas bėga tokio amžiaus, dabar jam 8, bet jei jis prieš tai bėgo 7, 6 metų, tai nerodo, kad su pačiu vaiku yra kažkas blogai. Tokio amžiaus vaiko atveju turima dirbti su šeima, nes šeimoje kažkas iš tikrųjų yra negerai. Dabar turime patvirtintus faktus. Patvirtinta, kad patėvis smurtautojas, jau dėl to turėjo reikalų, bet eina kalba apie mažą berniuką, kuris niekam nepasako, kas jam yra, bet bėga iš namų netgi basas per sniegą, eina taip pasislėpti, kad sušąla ir nebejaučia kojų. Tai, kad už to tikrai yra didelės emocinės traumos ir gal dar kažkas kito, čia akivaizdu žiūrint sveiku protu. Tačiau tada susiduriam su tuo, kad pas mus tiesiog neveikia sistema, trūksta žinių, kaip identifikuoti, koks smurtas prieš vaiką yra taikomas ir ką tada daryti. Pareigūnė jį atrado, bet tuomet turėtų būti tinklas, į kurį papuola tas vaikas ir šeima. Grąžino į šeimą ir daugiau nėra ką daryti.
– Šiuo atveju, turbūt, įvykis traktuojamas kaip buitinis konfliktas?
– (J. Jurevičienė) Ne, šį kart pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko dingimo. Kai mama grįžo iš darbo, iš pradžių patys ieškojo ir į policiją skambino tik 23.30 val.
– Labai dažnai būna taip, kad pareigūnai gauna informaciją apie buitinį konfliktą, tačiau smurto prieš vaiką apibrėžimas nėra labai aiškus. Atvykstate ir paaiškėja, kad nėra dėl ko pradėti ikiteisminio tyrimo, dėl to ir nepradedate. Ar čia nėra problema, kad Jums patiems kartais per sunku susigaudyti, o gal sistema taip neveikia, kad būtų aišku, jog tai yra smurtas prieš vaiką?
– (J. Jurevičienė) Dažniausiai nuvykus paaiškėja ar buvo smurtas, ar nebuvo.
– (D. Šakalienė) 13 metų bandau pasiekti, kad būtų priimtas normalus Vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuriame būtų aiškiai apibrėžtas smurtas ir jo formos, kad kiekvienam juodu ant balto būtų labai aiškiai parašyta, kas yra emocinis, fizinis smurtas, nepriežiūra. Tada, galbūt, būtų lengviau. Matau, kad jums rūpi, bet daugeliu kitų atvejų, jei teisėsaugos pareigūnai asmeniškai nededa pastangų, nėra aiškios informacijos ir žinojimo. Šiuo atveju yra ikiteisminis tyrimas dėl vaiko dingimo. Vaikas atsirado, bet labai svarbu pradėti tyrimą dėl smurto prieš vaiką. Tai priklausys nuo prokurorų geranoriškumo ir lankstumo.
– (J. Jurevičienė) Taip. Dabar tiriamos visos aplinkybės, gali būti, kad bus perkvalifikuota.
– (D. Šakalienė) Labai tikiuosi. Šiandien su kolega Mykolu Majausku Seime kalbam apie tai, kad gal šis Seimas pagaliau pribrendo sutvarkyti bent jau teisinę vaikų apsaugą, kad būtų lengviau dirbti ir teisėsaugininkams, ir vaiko teisių apsaugos specialistams. Tuo pagrindu galbūt galėtume turėti reformą, kad tokiu atveju nereiktų mažučio vaiko klausinėti, kodėl jis pabėgo, o kvalifikuota psichologinė pagalba būtų teikiama jam, jo mamai, visai šeimai.
– Ką sako mama? Juk yra dar 4 vaikai, apgyvendinti globos namuose.
– (J. Jurevičienė) Mama krizių centre, tame pačiame pastate, kur ir vaikai. Kiek šiandien girdėjau, jai ir vaikams rūpina socialinį būstą, kad su jais gyventų atskirai.
– Kiek kartų esate vykę į tą šeimą?
– (J. Jurevičienė) Aš pati nevykus, bet iškvietimų, pavyzdžiui, dėl triukšmo, yra buvę.
– Antanavo seniūnijoje nėra socialinės darbuotojos. Turbūt ir jums palengvintų darbą, jei ji būtų ir sektų situaciją?
– (J. Jurevičienė) Be abejo. Tuo labiau, kad jis ne pirmą kartą pabėgo ir jam tik 8 metai. Tai šokiruoja. Jei jis nepareitų, užsižaistų su draugais, suprasčiau, bet jis paskutinį kartą miegojo kažkokiame tvarte prie Pilviškių mokyklos, kur mokėsi. Jis geriau nuėjo ir ten permiegojo, nei važiavo namo. Jis sušalo iš karto, nes iš vakaro buvo taip šalta, bet ar iš didelė baimės, bent taip žmogiškai atrodytų – taip bijot pareit, kad geriau šalti? Vistiek kažkokios priežastys yra, kodėl jis nėjo namo ar, galų gale, pas kaimynus.
– (D. Šakalienė) Vienas iš požymių, kad vaikas yra nesaugioje emocinėje aplinkoje, kai susiformuoja vadinamas „nesaugus prieraišumas“, „nesaugaus pasaulio pojūtis“. Baigiu kriminalinę psichologiją, atlikau tyrimus su žmonėmis, kurie padarė labai žiaurius nužudymus. Visi buvo patyrę labai įvairią prievartą vaikystėje. Kas nutinka tokiu atveju, kad sunku suprasti, kodėl vaikas neina namo – jo baimė yra tokia didelė, kad vaikas yra geriau pasiruošęs numirti, sušalti, sudegti degančioje troboje, bet neiti į lauką, jei ten stovi žmogus, kurio jis bijo, nes ta baimė jį paralyžiuoja. Jis neturi jokio pasitikėjimo artimais žmonėmis, jie yra jį išdavę, jis žino, kad iš jų šilumos ir pagalbos greičiausiai nesulauks. Antra, kaip taisyklė, atsiranda kaltės pojūtis, tada vaikas jaučiasi kaltas, blogas, žino, kad nenusipelno pagalbos ir pas kaimynus ar kitus žmones neina, nes daug kartų girdėjo, kad jis yra niekam tikęs ir blogas. Iš paties vaiko tikėtis aktyvių veiksmų ir pagalbos prašymo yra praktiškai neįmanoma.
– Kokia dabar yra berniuko sveikatos būklė?
– (J. Jurevičienė) Jis jaučiasi gerai, bet šiandien dar praleis ligoninėje. Rytoj spręs klausimą dėl jo išleidimo.
– Ar šioje šeimoje buvo problemų dėl kitų vaikų?
– (J. Jurevičienė) Ne.
– (D. Šakalienė) Ar kiti vaikai jaunesni?
– (J. Jurevičienė) Vienas ir to vyro berniukas apie 2 metų, o dvynės mergaitės apie 10-11 m.
– (D. Šakalienė) Ir tos mergaitės, matydamos pro langą savo basą broliuką einantį per sniegą, nieko nesiėmė. Tai dar vienas faktas, rodantis, kad tikrai yra blogai.
– (J. Jurevičienė) Visi nurodė, kad galvoja, jog jis, galbūt, eina į tualetą. Tačiau basas, per sniegą?
– (D. Šakalienė) Reiškia, toje šeimoje būtų normalu basam vaikui vaikščioti per sniegą. Labai norėčiau, kad savivaldybė ar seniūnija imtųsi priemonių, kad šeima gautų psichologinę pagalbą, mama gautų psichoterapeuto pagalbą ir galėtų su savo vaikais užmegzti kitokį ryšį.
– Jurgita, o patėvis bent gailisi, kad išbarė?
– (J. Jurevičienė) Jam atrodo, kad jis nieko blogo nepadarė – vaikas kažką blogai padarė, pabarė.
– Ar vagystės faktas yra, tie pinigai buvo pavogti?
– (J. Jurevičienė) Kaip ir buvo. Iš jo piniginės buvo paėmęs kelis eurus.
– (D. Šakalienė) Įdomu, kam. Niekad nepamiršiu vienos bylos, kai vaikas buvo nužudytas savo motinos ir jos sugyventinio už tai, kad pasiėmė maisto negavęs leidimo. Gal vaikas pasiėmė pinigų maistui? Tokiais atvejais mes labai dažnai nesužinom tiesos, nes yra tiek daug baimės: parodyti, kaip blogai buvo elgiamasi su vaiku, paties vaiko baimė parodyti, kad jis dėl kažko kaltas. Iš tikrųjų nėra skirtumo, ar pasiėmė 5 eurus, ar ne. Sukelti vaiko gyvybei pavojų, leidžiant jam naktį kažkur išeiti basam, yra nepateisinamas vaiko nepriežiūros faktas.
– (J. Jurevičienė) Nuvažiavus ir sužinojus, kad jis visiškai neapsirengęs ir basas, o jau buvo rytas, buvo kažkoks košmaras. Ieškant atrodė, kad jei yra lauke ar pastate, tikrai bus negyvas. Tai buvo kaip stebuklas, aišku, baisu buvo į tą vaiką žiūrėti.
– Jūs turbūt ir pati labai išsigandote?
– (J. Jurevičienė) Kai mano kolega užlipo ir iš kart pasakė, ką rado, iš kart paklausiau, ar gyvas. Girdžiu, jis sako: labas, Kajau. Buvo palengvėjimas, tik, kai tą vaiką nukėlė, jis atrodė siaubingai. Buvo baisu, bet ir taip palengvėjo.