Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininku Audriumi Jurgelevičiumi bei Tėvų forumo tarybos nariu Kęstučiu Mikolajūnu.
– Pastaruoju metu yra daug istorijų, susijusių su mokyklos vadovais. Vilniuje viena po kitos bandomos atstatydinti mokyklų direktorės, Marijampolės Mokolų pagrindinės mokyklos direktorius smurtavo prieš vienuolikmetę, už tai yra teisiamas. Pone Mikolajūnai, ar tokių atvejų buvo visada, tik niekas apie juos nekalbėjo, ar tai savotiškas paūmėjimas?
– (K. Mikolajūnas) Šiuo metu švietimas išgyvena tam tikrą transformaciją, nes vaikai yra kitokie, jie žymiai laisvesni ir reikalauja, kad atitinkamai keistųsi visa sistema, kad aplinka mokykloje būtų demokratiškesnė, jie reikalauja kitokio vadovų požiūrio.
Kaip žinia, yra daug mokytojų, jau daug metų dirbančių, kurie, galbūt, yra nepasikeitę ar nemato, nereaguoja į tuos signalus. Nemanau, kad blogai, kai išryškėja konfliktai. Konfliktai verčia mus pasitempti, tačiau blogai, kai konfliktai užtušuojami, nesprendžiami ir tada kyla didesnės bangos, išgirstame tuos atvejus per spaudą. Konfliktas yra normali kasdienė situacija, kuri turi būti sprendžiama įvairiais būdais.
– Atrodytų, kad iki šiol tokių konfliktų, kaip „Laisvės“ gimnazijoje, kai patys vaikai surengė dviejų dienų protestą su plakatais, direktorės neišleido iš mokyklos, nes ji atleido mylimą mokytoją, nebuvo.
– (K. Mikolajūnas) Matau labai pozityvų jaunimą, kuris nori būti pilietiškas. Kodėl iš anksto neįtraukti jaunimo į mokyklos savivaldą? Jeigu jis yra nustumtas nuo valdymo, galimybės daryti įtaką sprendimams, noro gerinti ar kurti aplinką, tada ir išlenda tie dalykai.
– Dažniausiu atveju apie mokytojų, mokyklos vadovų elgesį su vaikais mokykloje tėvai sužino iš pačių vaikų. Ar tai yra objektyvu?
– (K. Mikolajūnas) Labai priklausys nuo mokyklos, mokytojo ir vaikų amžiaus. Apie mažesnius vaikus žinome daugiau, tėvai daugiau domisi, taip pat mokytojai tėvams skiria daugiau dėmesio. Be to, yra viena mokytoja ar mokytojas, kuris su vaiku dirba pradinėse klasėse, tai turim geresnių kontaktų.
Vėliau kontaktas nutrūksta, nes ir patys vaikai vėliau turi daugiau spygliukų, nuomonių ir ne viską parneša tėvams. Priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo situacijų, bet yra ir daug gerų pavyzdžių, kai mokytojai teikia tėvams teigiamą grįžtamą informaciją, skambina tėvams, kai nori kažką gero pasakyti apie jų vaiką – ne tik tada, kai reikia patarkuoti ar turi pastabą.
– Pone Jurgelevičiau, progimnazijos tėvai kreipėsi net į šalies prezidentę su prašymu padėti, buvo kalbama ne tik apie nepotizmą mokykloje, bet ir apie tai, kad lėšos naudojamos neskaidriai. Ar tėvai perlenkia lazdą, ar vis dėlto mokyklų vadovai iš tiesų tapo nekontroliuojami ir nebaudžiami?
– (A. Jurgelevičius) Situacija, apie kurią kalbame, negimė šiandien ar prieš kelis metus. Turiu 2013 m. straipsnį, kuriame mūsų profesinė sąjunga, mokytojai, dėstė tas pačias problemas, su kuriomis susiduriame dabar – vadovų nemokėjimas, nenoras šiuolaikiškai valdyti mokyklą, dėl ko kenčia mokytojai, moksleiviai, jų tėvai ir dėl ko kyla įtampa.
Dabar yra desperacija, nes konflikto nesprendimas išvirsta į neprognozuojamas formas, revoliucijas. Moksleivių elgesį pavadinčiau revoliucija, to turėjome laukti. Laiškų prezidentei iš mokytojų, tėvų buvo ir anksčiau, bet dėl įvairių priežasčių apie juos nebuvo kalbama. Seniai matėm šią problemą ir laukėm, kuo tai pasibaigs – nieko nedarymas, istorijų dangstymas, kišimas po kilimu.
– Kas po kilimu kiša šią informaciją?
– (A. Jurgelevičius) Tie žmonės, kurie yra atsakingi už švietimo įstaigų vadovų vadybos priežiūrą – savivaldybės, kurios yra įstaigų steigėjos šeimininkių teise ir Švietimo ir mokslo ministerija, pagal kurios taisykles mokyklos ir jų vadovai veikia.
– Jei kalbėtume apie dvi barikadų puses – ugdymo įstaigos bendruomenė ir moksleiviai, tėvai, ar ši revoliucija mokyklose neatidaro Pandoros skrynios? Kiekvienu atveju, net jei švietimo įstaigos vadovas per klaidą sukurs problemą, bus kreipiamasi, keliamas klausimas ir sprendžiant problemas nebeliks objektyvumo.
– (A. Jurgelevičius) Šią situaciją vadinčiau ne Pandoros skrynia, o Augėjo tvartais. Psichologinė situacija mokyklose, susijusi su vadyba, daugeliu atveju yra panaši į Augėjo tvartus, kuriuos reikia mėžti visiškai kitokiomis priemonėmis, nei iki tol buvo daroma. Apie barikadas nesutinku, daugeliu atveju mokiniai, sulaukę tėvų pritarimo, užstodavo būtent mokytojus, kurių atžvilgiu būdavo daroma neteisybė.
Sakyčiau, kad vienoje barikados pusėje yra mokytojai, mokiniai ir jų tėvai, o kitoje, deja, švietimo vadyba. Problemų yra ir darželiuose, tik aišku, ten vaikai negali imtis tokių veiksmų, kaip gimnazistai, ir bendro lavinimo mokyklose, taip pat su savivaldybių švietimo padalinių aparatu ir savivaldybių merais, kurie po tiesioginių mero rinkimų tapo faktiškais darbdaviais.
– Norit pasakyti, kad tie direktoriai, kurie sėdi po 30 metų, savivaldybėse turi „stogus“?
– (A. Jurgelevičius) „Stogu“ nevadinčiau, nes tai nusikaltėlių žargonas, bet jie yra nesveikai globojami. Esame girdėję daugybę istorijų, kur akivaizdžiai teisės aktams nusižengusius vadovus valdžia savivaldybėse, Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai ir ministrai gina, sakydami, kad tai labai vertingi žmonės, kad yra labai mažai norinčių ateiti į jų vietą ir mes turime būti dėkingi, kad kažkoks žmogus užima tas pareigas.
– Tai su partijomis, politika susiję?
– (A. Jurgelevičius) Daugiau siečiau ne su politika, o su tam tikrais interesais ar tradicijomis. Jei žmogų direktoriaus poste mato 20 metų, tai žino, ko iš jo laukti, paprašyti, ką su juo galima susitarti. Toks žmogus yra daug patogesnis, nei atėjęs jaunas, naujas, kuris yra neprognozuojamas, kuris pradės kažko reikalauti mokyklai.
– 500 švietimo įstaigų vadovų tas pačias pareigas eina 30 ir daugiau metų.
– (A. Jurgelevičius) Problema yra viso pedagoginio personalo, nes amžius eina link kritinio, pensinio. Daliai pedagogų sunkiau prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Reikia neužmiršti, kad vadovai nėra nusileidę iš kažkur, tai tie patys mokytojai, gavę išsilavinimą tuose pačiuose universitetuose, kur ir mokytojai. Jei mokytojams yra keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, tai iš vadovų to nėra. Yra formalios procedūros, tikrinančios vadovų veiklą, bet net prastai įvertinus vadovų veiklą, ne vienu atveju jis yra uždangstomas ir toliau eina pareigas.
– Pagal tai, ką siūlo prezidentė, kaip reiktų keisti vadovų skyrimo tvarką, į atrankos mechanizmą turėtų įsijungti ir tėvai. Vadinasi, tėvai taip pat prisiimtų atsakomybę už tai, koks ugdymo įstaigos vadovas bus paskirtas. Pone Mikolajūnai, ar tai yra teisinga?
– (K. Mikolajūnas) Visai neseniai galiojo tvarka, kai 40 proc. balsų turėjo mokyklos bendruomenė ir tėvai. Žinojome konfliktus, kai kažkas norėjo prastumti tam tikrą žmogų, tačiau bendruomenei, tėvams kitas kandidatas atrodė patrauklesnis. Tie konfliktai rodė, kad sistema veikia.
A. Pitrėnienės, „darbiečių“ komanda pakeitė tvarką, supaprastino, vadovų atranką padarė trumpesnę, pirmame etape vietoj 8 valandų padarė 4 valandas ir antrame etape bendruomenė teturi tik 20 proc. balsų. Mes esame už, nes kuo toliau eisime, tuo mokykla turėtų būti savarankiškesnė, dirbti su bendruomene ir jai atsiskaityti.
– Kokius prioritetinius kriterijus keliate renkantis mokyklos vadovą? Nes Lietuvoje daugiau nei 60% švietimo įstaigų vadovų turi 15 ir daugiau metų vadybos stažą. Turbūt ir reikia tokio žmogaus, kurio administraciniai gebėjimai būtų kokybiški. Reiktų suprasti, kad tokių žmonių gal nereikia atleidinėti iš darbo?
– (K. Mikolajūnas) Jei atsirastų kadencijos, būtų panašiai, kaip su politika. Tėvai, mokiniai būtų įtraukti į tam tikrą politinį procesą, ateitų vadovas su savo programa, pažadais gerinti psichologinę, emocinę situaciją, siekti tam tikrų rodiklių. Būtų iš ko rinktis ir kiekvienas kandidatas turėtų ką pasiūlyti. Aišku, tai nebūtų grožio konkursas, tai būtų tam tikri pažadai. Kadencijos perrinkimui būtų už ką atsiskaityti. Jei pažadai pasiekti, kodėl vadovas neliktų antrai kadencijai ar daugiau?
– Pone Jurgelevičiau, yra sakančių, kad rotacija nebūtinai geras dalykas: jei direktorius iš tiesų labai gerai vadovauja įstaigai, ar tikrai jį privalu keisti, kai pasibaigs kadencija? Jei yra jo vadovavimo rodikliai, kurie galėtų būti kaip įrodymas, o pagal tvarką, kurią siūlo prezidentė, vis tiek reiktų jį keisti.
– (A. Jurgelevičius) Kiekvienas reiškinys turi šviesią ir tamsią pusę. Atsakingo vadovo, politiko, pareigūno kėdė turi būti karšta, kad nebūtų taip, kaip dabartiniai vadovai, kurie tikrai žino, kad teisės aktai leis jiems būti, kiek nori, jie turės politinį palaikymą. Geras žmogus, pedagogas ar vadybininkas dėl tam tikrų žmogiškųjų niuansų tampa netinkamu. Jis visą laiką turi jausti tam tikrą įtampą, nes jų darbo apmokėjimas, vertinimas yra gerokai aukštesnis. Tai yra kaina, kurią jie turi mokėti už tą karštą kėdę.
Rotacija turėtų pradėti keisti situaciją, jei tai nebus formalu. Rotacija nereiškia, kad gerai dirbantį, ranka rankon dirbantį su tėvais, mokyklos bendruomene vadovą, reikės keisti. Yra šalys, kuriose gerų mokyklų vadovai yra perkeliami iš savo darbo vietos į blogą mokyklą tam, kad ten sukurtų geresnę įstaigą.
Gal ir Lietuvoje būtų galima modeliuoti panašią situaciją, bet nieko neveikimas šiandien yra tiesus žingsnis, kad tokios revoliucijos kils daugelyje mokyklų, turėsim apie ką kalbėti, bet nuo to kentės mokykla, švietimas ir visa valstybė.