Jį išcentrinėmis kulkomis sužeidė sovietų desantininkai, šturmavę Televizijos bokštą.
Prieš 26 metus, 1991-ųjų sausio 13–14 dienomis, sovietų armijos specialieji daliniai, šturmuodami Televizijos bokštą bei Televizijos ir radijo komitetą, nužudė 14, sužeidė apie 500 civilių Lietuvos gyventojų.
Tada 25 metų VU Chemijos fakulteto penktakursis buvo tarp gynėjų ir drąsiai pastojo kelią bokštą saugančius žmones luošinantiems ir žudantiems okupantams.
A.Ramanavičiui į koją pataikė dvi išcentruotos kulkos – jos jau tais laikais buvo uždraustos pagal Ženevos konvenciją, nes sprogdamos viduje sukelia baisias kančias, žaizdos sunkiai gyja.
Tačiau A.Ramanavičius nelinkęs sureikšminti savo poelgio ir daugžodžiauti apie sužeidimą, skausmą.
Interviu portalui lrytas.lt jis sakė esą laimingas, kad gali dirbti darbą, kurį labai mėgsta, laisvai keliauti po pasaulį, dalyvauti pasaulinio lygio mokslinėse konferencijose. Kaina už tai – 14 ligoninėse praleistų mėnesių, operacijos – jam iki šiol neatrodo per didelė.
Baimės nejautė
Pokalbio metu A.Ramanavičius neneigė, kad kartu su laisve ir padidėjusiomis galimybėmis atsirado neišvengiami palydovai: ryškesnė socialinė atskirtis, padidėjusi emigracija ir kitos problemos.
Anot aktyvaus dramatiškų įvykių dalyvio, viena svarbiausių Sausio 13-osios pamokų šiandienai – pasirūpinti stipria, šiuolaikiška Lietuvos kariuomene, kad ateityje netektų iš naujo kovoti dėl laivės.
– Kaip vyko jūsų kova su sovietų desantininkais prie TV bokšto?
– 1991 metų sausio 12-ąją, jau artėjant vidurnakčiui, patraukiau nuo parlamento dviračiu namo, gyvenau netoli Šiaurės miestelio (tuometės sovietų karinės bazės). Tądien dar dviračiu buvo galima važiuoti, nes Vilniuje nebuvo sniego. Ties Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryža pamačiau važiuojančią tankų, kovinių mašinų, sunkvežimių koloną.Prisidėjau prie tos kolonos ir nuriedėjau iki parlamento rūmų, o paskui tuneliu, Geležinio Vilko gatve, vėliau per Lazdynų tiltą – taip pasiekiau Televizijos bokšto prieigas.
Minti dviratį šalia tankų buvo rizikinga, nes jie, darydami posūkius, staigiai keitė judėjimo kryptį. Kai atidūriau TV bokšto prieigose ir pastačiau prie tvoros dviratį, tarp žmonių jau buvo pasklidusi žinia, kad kariuomenė rengiasi šturmuoti TV bokštą. Aplink bokštą daugybe eilių buvo susispietę gana daug žmonių: moterų, vaikų, senjorų.
Šarvuočiai ir kita karinė technika pralaužė apsauginę tvorą, kuri supo TV bokšto teritoriją, iš sunkvežimių išlipo desantininkai ir be jokių įspėjimų pradėjo pulti. Pirmiausia grandine sustojusius žmones apmėtė sprogstamaisiais užtaisais. Sprogdami tokie užtaisai kurtino ir žalojo. Desantininkai buvo ginkluoti automatais, kai kurie turėjo metalinius strypus.
Gal jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, gal nuo kokių psichotropinių medžiagų... Jų akys buvo tarsi stiklinės, judesiai tarsi sulėtinti, nelabai koordinuoti.
– Nesuveikė savisaugos instinktas, nebandėte sprukti?
– Ne, kaip tik užvirė kraujas, prisodrintas adrenalino. Man tokie zombiai grėsmingo įspūdžio nepadarė. Buvau tarnavęs sovietų armijoje, turėjau seržanto laipsnį, todėl dažnai tekdavo susidurti ir tramdyti daug tokių „narsuolių“.
Mes, gynėjai, kurį laiką bandėme laikytis ir neskubėjome užpuolikų praleisti prie TV bokšto, tačiau sproginėjantys sprogmenys, Kalašnikovo automatų šūviai, metaliniai strypai praretino mūsų gretas ir desantininkai, prasiveržę prie TV bokšto vitrininių langų ir juos iškūlę, pradėjo lįsti į vidų.
Vienas kitas jų buvo taip įsijautę talžyti civilius, kad visiškai prarado orientaciją ir pargriuvo šalia bokšto. Vienas tokių parkritusių desantininkų kaip tik ir paleido seriją kulkų, kelios pataikė man į koją, viena iš jų sutrupino šlaunikaulį ir subyrėjo į šipulius – jie iki šiol kojoje.
Praėjus truputį laiko po sužeidimo, kai pavyko sutramdyti peršautos kojos konvulsijas, pamačiau, kad aplinkui šmirinėja kariškiai ir visai šalia važinėja karinė technika. Supratau, kad turiu šliaužti, tai ir nušliaužiau toliau nuo bokšto.Mane pastebėjo kažkokie vaikinai, patraukė į šalį, o tada kiti žmonės nunešė į kažkokį automobilį, „Žigulius“, atrodo.
Nuvežė į Šv.Jokūbo ligoninę. Pasirodė, kad sužeidimas itin rimtas, nes viena kulkų sutrupino šlaunikaulį, subyrėjo į skeveldras. Ligoninėse praleidau apie 14 mėnesių.– Ar po ketvirčio amžiaus dar jaučiate žaizdas, skauda?– Apie žaizdas negalvoju. Kai galvoji, tai ir skaudėti pradeda, todėl nemėgstu daug kalbėti ir galvoti apie šį sužeidimą.
Nesigaili pralieto kraujo
– Jus turbūt ypač suglumino plačiai nuskambėjęs politiko Algirdo Paleckio pareiškimas, esą tomis dienomis „savi šaudė į savus“?
– Kiek pamenu, kai kurie galimai Kremliui parsidavę asmenys tada postringavo, esą „lietuvių snaiperiai“ šaudė nuo stogų. Mano žaizdos – gyvas įrodymas, kad į mane šauta iš labai arti ir iš apačios.
Taip galima spręsti iš kulkų trajektorijos. Na, o išdavikų, kurie už kokį nors atlygį skleistų šmeižtą, visais laikais buvo ir bus, tik reikia mokėti juos atpažinti.
– Iš vyresnės kartos žmonių, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir Sausio dienomis prie parlamento, TV bokšto, skandavo Sąjūdžio mitinguose, neretai tenka girdėti skundų: ne už tokią Lietuvą kovojome. Laisvę turime, bet apstu socialinės nelygybės, skurdo, tauta nyksta, jaunimas emigruoja. O jūs nenusivylėte valstybe, kurią gindamas patyrėte fizinių kančių?
– Jei reikėtų pasielgti taip, kaip pasielgiau prieš 26 metus, pakartočiau. Sakote, socialinė nelygybė? Kaip mokslininkas turiu pasakyti, kad pasaulyje nėra visiškos lygybės. Pasaulis taip sutvarkytas. Gal skamba paradoksaliai, tačiau tam tikra prasme ekonominė nelygybė dažniai yra ir ekonominio aktyvumo, pažangos variklis, nes kai atlygis nepriklauso nuo darbo rezultatų, ekonominis aktyvumas smarkiai sumažėja.
Taip pat pažvelkime į makroekonominius rodiklius: prieš 26 metus mūsų vidutiniai atlyginimai, palyginti su Vakarų šalimis, buvo apgailėtini, tarsi Šiaurės Korėjoje, nes per mėnesį siekė vos kelis dolerius. Šiuo metu mūsų atlyginimai nuo Vakarų šalių atsilieka ne dešimtimis, o vos keliais kartais. Pažanga šioje srityje akivaizdi.
Taip, mes nesame dar tokie turtingi kaip JAV, Vakarų Europos valstybių gyventojai, bet nuosekliai artėjame prie jų lygio. Kai kuriose srityse sparčiau, kai kuriose – lėčiau. O sovietų laikais mes buvome pasmerkti nuolatiniam skurdui, be jokios vilties pakilti.
Buvome pūdomi dideliame kalėjime, ir ne tik socialinėje srityje. Tad sakyti, kad už laisvę sudėtos aukos buvo neprasmingos, nereikėjo ginti atkurtos nepriklausomybės, – absurdas.
– Vyresnioji karta ir nepriteklius kęsdama degė patriotiniais jausmais. O dabar jaunimas, vaizdžiai tariant, norėdamas gauti įmantresnį išmanųjį telefoną numoja ranka į tėvynę ir išlekia į užsienį. Ar nesate piktas ant jaunimo, kuris emigruoja ir nebus kam jums uždirbti pensijos?
– Na, gal aš pats turėčiau pasirūpinti senatve, kodėl už mane tai turi daryti jaunimas? Kita vertus, egoistiškai galvodamas norėčiau, kad pasaulio pamatę jaunuoliai grįžtų į Lietuvą su patirtimi, žiniomis ir man uždirbtų pensiją. Taip jau yra – mes tapome laisvojo pasaulio dalimi, mūsų žmonės gali rinktis, kur ir kada gyventi, dirbti.
Kaip puiku, kad visi Lietuvos žmonės, taip pat ir mokslininkai gali laisvai važinėti po pasaulį, dalytis žiniomis, įgyti patirties! Sovietiniais laikais apie tai nė pasvajoti nebuvo galima. Žinoma, emigracija kelia problemų, bet tai natūralus laisvojo pasaulio reiškinys.
Galiausiai vyksta ne tik emigracija – pas mus atvyksta gyventojų iš svetur. Nesakau, kad emigracijos ir imigracijos, jei jų mastai bus dideli, perspektyva mane džiugina, bet nieko nepadarysi, tokie pasauliniai procesai.
Sausio pamokos – dabarties kartai
– Sausio 13-oji Lietuvai – ne tik atmintina diena kalendoriuje. Po Rusijos agresijos Ukrainoje, islamo teroristų išpuolių Vakaruose, prieštaringai vertinamų prezidento rinkimų JAV mūsų valstybė vėl susidūrė su iššūkiais.
Ar dabar visuomenė sugebėtų duoti tinkamą atkirtį iššūkiams, kaip prieš ketvirtį amžiaus?
– Viena Sausio įvykių pamokų, gal ir svarbiausia – visuomenė turi mokėti gintis. Tada buvo žmonių, kurie išmanė kai kuriuos karybos dalykus, nors ir tarnavę netvarkos apimtoje, žemo lygio sovietų armijoje.
Pavyzdžiui, kaip profesionaliai buvo pastatytos barikados: būtent taip, kad sustabdytų tankus. Kita vertus, Sausio dienos mums parodė, kokios armijos mums nereikia: tokios, kokia buvo sovietinė. Ji puolė beginklius žmones ir galų gale gėdingai pralaimėjo. Atrodo, į mūšį buvo mesti specialiai parengti smogikai, bet vis tiek išėjo šnipštas.
Gyvename sudėtingoje aplinkoje, kiekvienas Lietuvos pilietis, bent jau kiekvienas vyras turi būti gerai parengtas galimiems netikėtumams ir gebėti veiksmingai priešintis bet kokiai agresijai. Optimizuota karinė tarnyba turi būti privaloma kiekvienam Lietuvos vyrui, o ne tik saujelei savanorių arba „loterijos būdu“ atrinktų šauktinių.
Esu už tai, kad būtų įdiegtas karinis parengimas, bent jau aukštosiose mokyklose. Lietuvai Sausio 13-oji nesibaigė nei 1991 metų sausį, nei rugsėjį, kai Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę pagaliau vėl pripažino dauguma pasaulio valstybių, nei vėliau, išėjus sovietų kariaunai, nei įstojus į Europos Sąjungą ar netgi NATO.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi: keičiasi technologijos, sąlygos ir aplinka, bet visada išlieka nekintami valstybės ir tautos pagrindiniai egzistavimo bei išlikimo principai. Kai valstybėje ar bet kokioje bendruomenėje nelieka pakankamai valios bei ryžto saugotis ir gintis nuo agresijos, ji neišvengiamai tampa pasmerkta vergovei arba netgi visiškai pašalinama iš tolesnės pasaulio raidos.
