Tėvas tvirtino, kad jie, laisvės gynėjai, šiandien niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Premijos teikiamos ne tiems ir garbinami visai ne tie, kurie savo krūtinėmis laisvę gynė. Aukštinami ne tie. Dėmesys skiriamas ne tiems.
Aš, aišku, puoliau ginčytis, kad ne apdovanojimais ir medaliais ta laisvė ir kova matuojama.
Tėvas braukė ašarą ir ištarė visiems puikiai žinomą frazę „Ne už tokią Lietuvą kovojom“.
Bet kodėl minint Laisvės gynėjų dieną kalbu apie šeimyninį ginčą prie Kalėdų stalo?
Pradėsiu nuo vienos pavardės. Mūsų su tėvu ginče net kelis kartus nuskambėjo pirmojo faktinio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio pavardė.
Prieš 26-erius metus žiūrint į V.Landsbergį atrodė, kad tuo, ką darė, jis šventai tiki. Rinkdavosi pačius rizikingiausius sprendimus, aukodavo kiekybę, kad laimėtų kokybę. Vienareikšmiškai, tokio žmogaus tuo metu labai reikėjo.
Su visą pagarba amžinąjį atilsį Romualdui Ozolui ir kai kuriems kitiems idėjiniams ir filosofiniams nepriklausomybės architektams, su jais laisvės atgavimas būtų kur kas ilgiau užtrukęs.
Reikėjo tokio kaip V.Landsbergis – tikinčio tuo ką daro, kitaip būtų buvusi pragaištis. Tačiau, be visų asmeninių ir politinių jo nuopelnų, profesorius visus 26 nepriklausomos Lietuvos metus visuomenės akyse taip ir nesurado vidurio tarp „myliu – nemyliu“.
V.Landsbergis iki šiol vis dar vadinamas viena labiausiai tautą skaldančių asmenybių. Jis ir liko politikas, kurį iki šiol arba myli, arba nekenčia. Kitokių variantų nėra.
Aišku, galima čia ir kokios simbolikos paieškoti. Gal ir mano tėvas ginče prie stalo jos ieškojo. Esmės tai nekeičia. Nė vienas politikas, nė viena partija, nė viena valdžia per visus 26-erius metus nesugebėjo padaryti to, ką turėjo padaryti Sąjūdis ir jo ideologai – suvienyti valstybės.
Bet kurios spalvos ir krypties valdžios pagrindinis tikslas buvo ne valstybės vienijimas ir kūrimas, žmonių interesai, o kerštas. Ne ideologinė, politinė kova, o asmeniniai kerštavimai.
Pradėkime nuo to, kaip V.Landsbergis keršijo amžinąjį atilsį A.Brazauskui už jo vaidmenį Lietuvoje po 1990 metų, kai šis buvo vienas aršiausių profesoriaus oponentų, ir galbūt netgi už tai, kad A.Brazauskas buvo toks „ savas bičas“ tautos akyse.
Praėjus 25 metams socialdemokratai atkeršijo – turėdami valdžią savo rankose, nusprendė Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui neskirti Laisvės premijos. 1:1.
Kas vyksta dviejų pagrindinių sisteminių partijų viduje? Vienybės irgi nė su žiburiu nesurasi. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems dabar vadovauja profesoriaus anūkas G.Landsbergis, tarpusavyje neranda nei sutarimo, nei tapatybės. 2008-aisiais susijungę konservatoriai ir krikščionys demokratai iki šiol išlikusios dvi skirtingos partijos po vienu sparnu.
Jaunasis Landsbergis tas grupes dar labiau suskaldė. Senuosius krikdemus ir jiems prijaučiančius jis varo iš proto ne tik savo pavarde, bet ir proliberalia retorika, jaunatvišku „atsipūtimu“ bei „pasikėlimu“, savo tiesioginėmis transliacijomis iš kavinių ir noru krikščioniškas konservatorių vertybes paversti kažkokiu hibridu.
Ar yra ramybės kitoje stovykloje? Socialdemokratų partijoje po paskutinių rinkimų visiška sumaištis. Nei sutaria, nei supranta, kas tokie yra, kam atstovauja ir kas jų lyderis.
Algirdas Butkevičius, kuris vis dar nedrąsiai vaikšto Seimo koridoriais (suprantama, kai ketverius metus su apsauga buvo), regis, iki šiol neatsigauna po pralaimėjimo rinkimuose. Ar gali toks aplamdytas lyderis vienyti partiją?
Amžinasis partijos kritikas V.Andriukaitis tiesiai šviesiai rėžia: „Užsirovėme ant smūgio, nokautas, bičiuliai“.
O ant partijos lyderio ir senbuvių dantį griežia partijos jaunimas. Nerasdami sutarimo tarpusavyje, desperatiškai blaškydamiesi, nusprendę tapti valdančiosios koalicijos „ mažaisiais broliais“ – po ketverių metų jie turi visus šansus neperžengti 5 proc. rinkimų barjero.
Ar suvienijo valstybę valdžią užėmę „valstiečiai“, ėję į rinkimus su permainų šūkiu? Iš pradžių R.Karbauskis kalbėjo apie plačiosios koalicijos subūrimą iš valstiečių žaliųjų, socialdemokratų ir konservatorių. Toks savotiškas šių laikų „Visų šalių proletarai, vienykitės!“.
Bet netruko prasidėti derybos dėl programinių nuostatų, postų ir šios idėjos greitai buvo atsisakyta. Tada prasidėjo sąskaitų suvedinėjimai.
„Vardan tos Lietuvos“ pavirto į „čia mano, čia tavo“. O ir pačių naujųjų valdančiųjų vieningumas smarkiai abejotinas. R. Karbauskis diriguoja iš Seimo, S.Skvernelis iš Vyriausybės. Vienas sako reikia PVM lengvatos šildymui, kitas tvirtina, kad nereikia.
„Valstiečiai“ į valdžią atsivedė daugiau žžmonių iš provincijos. Ar tai tapo vienybės priežastimi? Priešingai. Po paskutinių Seimo rinkimų skirtingose barikadų pusėse atsidūrė miestas ir kaimas, intelektualioji visuomenės dalis, verslininkai, o kitoje pusėje save laikantys nuskriaustais, paveikti posovietinio sindromo piliečiai. Gyveni mieste ir uždirbi – esi išpindėjęs elitas. Gyveni kaime ir žemę ari – esi mėšlinas kaimietis. Galėtų, vieni kitiems gerkles perkąstų.
Grįžtu nuo ko pradėjau – mano ir tėvo ginčo prie stalo. Kodėl mano tėvas, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, toks nepatenkintas? Kas jam negerai? Gal jam pačiam kažkas negerai? Todėl, kad jam nusibodo matyti tą besiriejančią Lietuvą.
Valstybę, kurioje viduriniosios klasės nebėra ne tik žmonių kišenėse, bet ir galvose. Kai atsiras valdžia, kurios atstovai pirmieji pasakys, kad negalima neapykanta vadovautis valstybės kūrime ir gyvenime, gal ir priešprieša sumažės.
