Vytauto Landsbergio apsaugininkams įsirėžė profesoriaus ritualas kraupiais paryčiais

Dabar 53 metų Andrius Pečkys ir 47-erių Vaidas Kavaliauskas – tiesiog bendradarbiai, plėtojantys apsaugos elektroninių sistemų verslą. Jų pažintis užsimezgė prieš 26 metus – tada jie irgi dirbo apsaugos srityje, tik anaiptol ne elektroninės.

Profesorius V.Landsbergis buvo lydimas apsaugininkų.<br>P.Lileikio nuotr. iš archyvo
Profesorius V.Landsbergis buvo lydimas apsaugininkų.<br>P.Lileikio nuotr. iš archyvo
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
1991 metų sausio 13 d. Lietuva gynė laisvę.<br>P.Lileikio nuotr.
V.Landsbergis atsisakė evakuotis iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų.<br>P.Lileikio nuotr.
V.Landsbergis atsisakė evakuotis iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų.<br>P.Lileikio nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jan 13, 2017, 9:30 AM, atnaujinta Apr 12, 2017, 7:26 AM

Lemtingomis 1991 metų sausio dienomis jie nesitraukdavo nuo tuomečio Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininko, faktinio nė metų neskaičiuojančios valstybės vadovo Vytauto Landsbergio.

Vienam jų, A.Pečkiui, teko išvežti į Druskininkus skandalingai pagarsėjusį „trijų dienų premjerą“ Albertą Šimėną, o V.Kavaliauskas akylai saugojo pirmąjį oficialų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos diplomatinį svečią Islandijos užsienio reikalų ministrą Joną Baldviną Hannibalsoną ir buvo pasirengęs stoti į kovą su kelią užtvėrusiu sovietų šarvuočiu.

Pasiklydo Vilniuje

Dramatiškos 1991-ųjų sausio dienos Vilniuje – jau ketvirtį amžiaus skaičiuojanti istorija, tačiau buvusiems pirmųjų atkurtos valstybės vadovų asmens sargybiniams A.Pečkiui ir V.Kavaliauskui jos įsirėžusios į atmintį lyg daug kartų matytas filmas. Jie iš arti matė, kaip buvo kuriama naujųjų laikų Lietuvos istorija: saugojo AT pirmininką V.Landsbergį ir kitus to meto Lietuvos vadovus dienomis, kai prasidėjo sovietų karinė agresija.

Dar 1990 metais, paskelbus nepriklausomybę, kaunietis A.Pečkys ir vilnietis V.Kavaliauskas tapo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus (ATAS) pareigūnais. ATAS įkūrė ir pirmuoju vadovu buvo radikalus sąjūdininkas Artūras Skučas.

Vaikinai nebuvo ragavę jokių specialių apsaugininkų mokymų – turėjo vadovautis sveika logika ir sportiniais įgūdžiais. V.Kavaliauskas buvo pelnęs Lietuvos kikbokso čempiono vardą, A.Pečkys domėjosi Rytų kovos menais.

Tais laikais, kai buvo daug skeptikų, Lietuvos nepriklausomybę vadinančių popierine, vaikinai buvo optimistai ir bemaž negalvojo apie tykančius pavojus. Apsaugininkų ginkluotė iš pradžių buvo menka. Net 1991-ųjų sovietų atakos dienomis V.Kavaliauskas saugojo pirmąjį valstybės asmenį ginkluotas tėvo medžiokliniu šautuvu. A.Pečkys turėjo pistoletą „Walter“ – ginklų Vidaus reikalų ministerija tuomečio ministro Marijono Misiukonio nurodymu parūpino iš milicijos (policijos) sandėlių.

A.Pečkį stoti į ginkluotąsias jaunos valstybės struktūras paskatino ir jaunystės laikų draugas Vytautas Jonas Žukas, dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas.

„Pamenu, dar prieš paskelbiant nepriklausomybę atvažiavome į Vilnių iš Kauno su V.J.Žuku, Audriumi Butkevičiumi (pirmasis Krašto apsaugos departamento vadovas. – Red.), norėjome patekti prie Televizijos bokšto. Važiuodami nuo Kauno matėme jį aiškiai, o kaip privažiuoti, nežinojome, klaidžiojome“, – pažintį su sostine šypsodamasis prisiminė kaunietis A.Pečkys.

Atskleista A.Šimėno paslaptis

Taip, navigacijos tada nebuvo. Taip pat ir išmaniųjų mobiliųjų telefonų. Ir neišmaniųjų nebuvo. Apsaugininkai bendravo per radijo ryšį, turėjo racijas „Motorola“ – pagal ano meto technikos lygį neblogus aparatus.

Bet ir jų baterijos išsekdavo. Likimo pokštas – išsekusi ATAS pareigūno A.Pečkio racijos baterija tapo vieno mįslingų 1991-ųjų sausio dienų epizodų priežastimi.

1991 metų sausio 10 dieną išrinkto premjero A.Šimėno dingimo paslaptis išaiškėjo palyginti neseniai. A.Pečkys ją seniai žinojo, bet tylėjo, laukė, kol to meto politikai patys prabils.

Viskas vyko gana paprastai. Atkūrus nepriklausomybę V.Landsbergį saugojo ATAS, o ministrę pirmininkę Kazimirą Prunskienę – milicija (policija). Bet A.Šimėną jau ėmė saugoti ATAS, konkrečiai – A.Pečkys. Ministro pirmininko kabinetas tada buvo dabartiniame Užsienio reikalų ministerijos pastate.

A.Pečkys papasakojo, kas atsitiko sausio 12 dieną: „Diena iš pat ryto buvo palyginti rami. O vakare jau pasigirdo šūviai, tankų žlegėjimas. Nuėjau pažiūrėti į kabinetą – premjero jau nėra. Paskambinau į Turniškes – atsiliepė, aš pasakiau: atvažiuoju paimti, atrodo, kad blogi dalykai prasidėjo.

Atvažiavau ir pamačiau, kad A.Šimėnas su šeimyna jau rengiasi kažkur išvažiuoti. Jis pasakė, kad veža šeimą į Druskininkus, tai esą suderinta. Išstūmiau lauk vairuotoją, sėdau prie vairo. Tik pakeliui iš keleivių pokalbių supratau – tai pabėgimas. Grįžti nebuvo galima – juk nežinia, kas ten Vilniuje dėjosi. Blogiausia, kad išsikrovė mano racija, negalėjau susisiekti su V.Landsbergiu, A.Skuču ir pranešti jiems apie padėtį.“

A.Šimėnas su šeima apsistojo Ratnyčios (Druskininkų sav.) klebonijoje, pas giminaitį. Kaip tyčia, telefono ten irgi nebuvo.

„Kitą dieną ryšį su Vilniumi pavyko užmegzti. Pasodinau A.Šimėną į automobilį ir grįžome, jo šeima liko Druskininkuose“, – prisiminė apsaugininkas.

Ilgą laiką apie A.Šimėno dingimą buvo kuriamos įvairios versijos, net kalbėta, kad jis buvęs rusų pagrobtas, kad paspruko į Lenkiją.

Žinojo, kas laukia

A.Pečkys ir V.Kavaliauskas tuo grėsmingu laiku buvo neseniai vedę, susilaukę pirmagimių.

„Žinojome, kas mūsų laukia, jei parlamentą užims sovietai. Sovietų Sąjunga tada nepripažino Lietuvos valstybės, mūsų jėgos struktūros buvo vadinamos nelegaliomis, nekonstitucinėmis. Turbūt su mumis būtų pasielgta kaip su ginkluotais teroristais“, – sakė V.Kavaliauskas.

Bet labai nedaug, gal tik vienas iš aukščiausios vadovybės apsaugininkų išsigando, padėjo ginklą ir ženklelį. Apsaugininkų žmonos, artimieji, žinoma, labai nerimavo. Gerai, kad buvo telefono ryšys, buvo galima jiems paskambinti.

Vyrai patvirtino, kad buvo parengti evakuacijos planai, net keli jų variantai.

„Vėliau girdėjau net legendų, esą buvo parengtas V.Landsbergio antrininkas. Iš tiesų buvo evakuacijos planai, kurių mes, eiliniai apsaugininkai, nežinojome. Tačiau girdėjau savo ausimis, kaip V.Landsbergis tvirtai pasakė: „Niekur nesitrauksiu. Aplink parlamentą – žmonės, aš jų nepaliksiu.“ Šie žodžiai mums padarė įspūdį, įkvėpė drąsos“, – kalbėjo V.Kavaliauskas.

Tiesa, jis, kaip ir A.Pečkys, teigė nieko nežinojęs apie slaptą bunkerį, vedantį link Neries.

„Nežinau, ar tokia slėptuvė buvo. Nemačiau ir nesutikau tokio, kuris būtų matęs ir pasakojęs. Gal tai tik legenda... Bet tegul būna tokia legenda, kad įdomiau atrodytų“, – šypsodamasis kalbėjo A.Pečkys.

O kad dramatiškomis sausio dienomis V.Landsbergis savo kabinete grodavo pianinu – faktas.

„Dažniausiai paryčiais grodavo. Matyt, jis taip atsipalaiduodavo, nes dirbo perkūniškai daug. Nesu daug matęs tokių darbščių žmonių“, – teigė V.Kavaliauskas.

Buvo pasirengęs kautis

Vilnietis tiesioginę akistatą su sovietų okupantais patyrė jau po baisiosios nakties žudynių – sausio 16 dieną, kai į Lietuvą diplomatinės blokados pramušti atvyko Islandijos URM vadovas J.B.Hannibalsonas.

V.Kavaliauskas, V.Landsbergio patarėjas Ramūnas Bogdanas ir dar vienas apsaugininkas po vizito islandą lydėjo į Rygą. Važiavo sovietiniu limuzinu „Čaika“, kuris buvo gaminamas pagal specialius užsakymus, skirtus tik sovietiniam elitui.

Už Panevėžio keleiviams kelią užtvėrė per laukus atlėkęs rusų šarvuotis.

„Jis pašvietė į mūsų langus akinama šviesa – supratau, kad norėjo nustatyti, kas tokie esame. Padėtis nepavydėtina: kelias tuščias, tamsa, mes – su kol kas vienintelės Lietuvą pripažinusios Vakarų valstybės vadovu, o mus sustabdė priešišką akciją ką tik įvykdžiusios kariuomenės šarvuotis. Kolegai liepiau nuleisti ginklą, pats buvau pasirengęs kovos veiksmams. Keleiviams liepiau gulti ant grindų. Vairuotojo paprašiau įjungti atbulinę pavarą, bet nieko neįvyko. Kareiviai pastovėjo, pašvietė apie 20 sekundžių į mus, apsisuko ir nuvažiavo. Islandą sėkmingai perdavėme Latvijos apsaugos pareigūnams“, – pasakojo V.Kavaliauskas.

Sausio įvykiai buvo ne vienintelis iššūkis apsaugininkams. Trys rugpjūčio pučo dienos (1991 m. rugpjūčio 19, 20 ir 21 d.) buvo ne mažiau įtemptos, nors ir praėjo be tokio kraujo praliejimo, koks įvyko sausį. Vėliau šis pučas buvo pavadintas operetiniu, bet tomis dienomis, kaip ir sausį, parlamento gynėjai buvo pasirengę blogiausiam.

Rugpjūčio 21 dieną sovietų šarvuotis pralaužė parlamento apsaugos žiedą ir įsibrovė į rūmus, tada žuvo savanoris Artūras Sakalauskas. A.Pečkys prisiminė tą akimirką nutaikęs pistoletą šarvuočio vairuotojui į galvą, bet iššauti neteko.

Popiežiaus vizitas sukėlė ant kojų

Ne mažiau įtempto darbo pareikalavo ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993 metų rudenį.

„Visos apsaugos pajėgos buvo sukeltos ant kojų: popiežių saugojo ir iš Italijos atvykę apsaugininkai, ir mes. Įtampą didino ir tai, kad tuomet iš pakaunės miškų dar nebuvo išėję visi savanoriai maištininkai. Valgį ir miegą tas tris dienas teko pamiršti“, – prisiminė A.Pečkys ir V.Kavaliauskas.

Po tragiškų Sausio įvykių V.Landsbergis kelis mėnesius daugiau laiko praleisdavo parlamente nei savo namuose Žvėryne, bet nuvažiuodavo, aišku, ir namo. Atskiros patalpos apsaugai tada nebuvo įrengta. Namuose AT pirmininką saugodavo keturi apsaugininkai: pasikeisdami du lauke, du – automobilyje. Vėliau apsaugai buvo įrengta patalpa V.Landsbergio buto koridoriuje.

Po to, kai 1992 metais dešinieji pralaimėjo rinkimus, į valdžią iškopė buvusi LKP, pasivadinusi Demokratine darbo partija, ATAS vadovas A.Skučas demonstratyviai pasitraukė iš pareigų. V.Kavaliauskas ir A.Pečkys jo pėdomis nepasekė. Pastarasis tapo pirmuoju Vadovybės apsaugos departamento (VAD – taip buvo pervadintas ATAS) vadovu.

„Mes juk prisiekėme ne konkrečiai partijai ar ideologijai, o Lietuvai, ne valdžiai, o valstybei“, – aiškino A.Pečkys.

B.Lubiui nepatiko važiuoti „Volga“

Du vyrai tapo įgudusiais profesionalais, juos dirbti mokė saugos specialistai iš JAV Valstybės departamento, patys vyko į mokymus Amerikoje.

Teko saugoti ir daug gerai žinomų valdžios žmonių, aukšto rango užsienio valstybės svečių. Pavojingame darbe pasitaikydavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, iš apsaugininkų akiračio buvo dingęs premjeras (1992 12 02–1993 03 10) Bronislovas Lubys. Jis tapo premjeru žlugus Aleksandro Abišalos Vyriausybei, ilgalaikės politiko karjeros neplanavo, todėl mažai paisė ir politiniams vadovams keliamų reikalavimų. Vienas jų – besąlygiškai paklusti apsaugos darbuotojų reikalavimams.

„Tai įvyko ne mano pamainos metu, aš tik girdėjau pasakojant, kaip B.Lubys tarnybine „Volga“ su apsaugininkais iš Vilniaus važiavo į Jonavą. Ties Elektrėnais paprašė sustoti, sakė trumpai pakalbėsiąs su pakelėje laukiančio“Mercedes“ vairuotoju. Įlipo į tą mašiną ir nušvilpė sau. Tiems apsaugininkams, kurie lydėjo B.Lubį, valdžia vėliau ištrinko galvą. Kolegos juokavo, esą B.Lubiui nepatiko važiuoti „Volga“, nes jis jau turėjo vakarietišką automobilį SAAB“, – prisiminė V.Kavaliauskas.

Vadovybės apaugos pareigūnu jis tarnavo iki 1997 metų. A.Pečkys – kiek ilgiau. Jis metus (1999–2000 m.) dirbo anuomet dar naujai įsteigtos Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.