Kalbant paprasčiau, tai ne subtilus humoras, o patyčių ir pažeminimo lavina, kurios paskleidimas grėstų civiliniais ieškiniais, didesniais už prognozuojamą pamazgų šou pelną.
A.Užkalnis yra talentingas, bet nuo to jį garbinančiai auditorijai tik blogiau, nes įmantriu stiliumi pilamą mėšlą sunku iškrapštyti iš smegenų, jis stipriau veikia sąmonę. Susidaro įspūdis, kad šis veikėjas vaikystėje buvo labai skriaudžiamas arba pats engė kitus, kaskart jausdamas vis didesnį malonumą. Matyt, iš pradžių jam buvo gera pilstyti srutas siaurame pažįstamų rate, o paskui, sėkmės įkvėptas, jis tai ėmė daryti viešai. Vyruką tikriausiai apima apmaudas, jei diena praslenka į nieką nepaleidus spjūvių.
Vargingai gyvenantys žmonės – beviltiški, juos galima lyginti su paranojos kamuojamais ligoniais; emigruoja tik kvailiai; pardavėjai neverti minimalios algos, nes nesugeba supakuoti sūrio arogancija trykštančiam ponuliui taip, kaip jis norėtų; inteligentas – diagnozė, paskutinė nevykėlio stadija; 1989-ųjų Baltijos kelias – anomalija; įklimpę į purvyną ir paprašę išstumti automobilį kaimiečiai – apgailėtini, kuriuos būtinai viešai išdergti; ačiū Dievui, pabrango euras – taupumas yra didelė žmogaus bėda.
Šie ir daugybė kitų straipsnių apie „puspročius“, „idiotus“, „lūzerius“, „atsilupėlius“, lengvai prigyja piktdžiugiškoje komentatorių minioje. Socialiniuose tinkluose ir mažiau skaitomuose portaluose autorius žiba dar ryškiau: „Eik užsimušk į sieną sąmokslo teorijos apvafliuotas prietranka“. „Krūtai stumi, Andriau, esi cool bičas“, – aikčioja gerbėjai, kurie nemoka paversti plunksnos patyčių įrankiu, bet jiems malonu stebėti, kaip kitas už juos drabstosi putomis, platindamas pykčio virusą.
Kad ir kaip įmantriai būtų sudėliotas straipsnis, jis nieko nevertas, jei yra kupinas žeminančių frazių.
Paradoksas, bet siųsdamas žaibus į bambeklius, A.Užkalnis pats tapo panašus į irzlią, viskuo nepatenkintą žmogystą, kuriai be galo smagu niurzgėti, skaudinti ir užgaulioti.
Menkindamas „runkelyną“, jis save laiko genialia asmenybe, kas antrame sakinyje nepamiršdamas paminėti aš-man-mane-manęs, būtinai pridurdamas, jog gyvena sostinės senamiestyje, restoranuose išleidžia įspūdingas sumas, o kadaise dirbdamas BBC, važinėjo BMW odinėmis sėdynėmis.
Tokia savigyra primena liguistą dėmesio troškimą – bet kokia kaina turiu sulaukti dėmesio, kitaip man gyvenimas bus nemielas. Besižavintys tokiomis rašliavomis skatina susireikšminusią personą toliau liaupsinti save ir lieti tulžį ant kitų.
Keista, kad toks genialus žmogus iki šiol nepasiūlė idėjų, kaip pakelti ekonomiką, sumažinti emigraciją ar išspręsti socialines problemas.
Žmogus nepaliaujamai giriasi savo pajamomis, bet ar girdėjote kas nors, kad jis būtų kažkam padėjęs, surengęs bent vieną labdaros akciją?
Didžiausias smūgis A.Užkalniui ir į jį panašiems – ignoravimas, tad skaitytojams ne pro šalį būtų susimąstyti, ar verta kelti šio iš patyčių mintančio rašeivos reitingus. O portalų vadovams – ar reikia dėl didesnio „klikų“ skaičiaus suteikti tribūną chamui, kuris jau seniai peržengė padorumo ribą.
