Viena grupių – visi vaikžudžių kaimynai ir netgi artimieji, kurie dabar prieš televizijos kameras plačiai ir smulkiai pasakoja, kaip seniai visi viską žinojo. Klausimas „Tai kur jūs visi buvote?“ neišvengiamai kybo ore, bet tai jiems netrukdo pakeltu tonu piktintis tiek vaikžudžiais, tiek teisėsauga ir visomis tarnybomis, kurios neužkirto kelio tragedijai.
Pirma, jie skuba atsidurti dėmesio centre ir kuo labiau pasinaudoti savo žvaigždžių valanda „respublikinėje televizijoje“, pasigrožėti savo atvaizdu pirmosiose visos Lietuvos sujudimo dėl šios tragedijos eilėse.
Antra vertus, tai puiki proga vėl iškoneveikti valdžią, kuri, kaip žinoma, visada dėl visko kalta, ir kartu iš savų moralinių viršūnių pasipiktinti žvėrimis, užmušusiais vaiką.
Būtent šių žmonių abejingumas yra bene didesnė tragedijos priežastis nei priminės valdiškos sistemos grandies – vietinės vaiko teisių apsaugos tarnybos ir teisėsaugos – aplaidumas ir skurdas.
Abejingumas ir nenoras veltis – vienas esminių mūsų nacionalinio charakterio bruožų apskritai.
Kita kompanija – politikai ir jų rėmėjai, kurie žūtbūt priešinasi užmojams kuo greičiau priimti įstatymą, draudžianti bet kokį, ne tik fizinį, smurtą prieš vaikus, taip pat piktybišką jų nepriežiūrą.
Pagrindinis jų argumentas – toks įstatymas yra perteklinis ir nereikalingas, nes teisės aktai ir dabar draudžia žudyti, juolab vaikus.
Visiškai akivaizdu, kad ši publika, pirmiausia dalis konservatorių bei „valstiečių“ ir visa juos remianti rusvai violetinė minia, įstatymui priešinasi vien dėl ideologinių sumetimų, o ne dėl rūpinimosi šalies teisinės sistemos nuoseklumu. Už šio įstatymo jie įžvelgia dar vieną „supuvusios Europos“, „homoseksualų“, „Norvegijos pedofilų“, „juvenalinės justicijos“, „liberaliojo totalitarizmo“ ir gausybės kitų priešų antpuolį prieš „tradicines vertybes“ ir „Lietuvos šeimas“.
Įdomu, kad būtent dėl šių šventų vertybių kaip tik šiomis dienomis Rusijoje buvo dekriminalizuotas smurtas šeimose apskritai. Ironiška istorijos grimasa – tokiai iniciatyvai, kurią rėmė visos pagrindinės „partijos“, tenykščiame parlamente priešinosi tik komunistai.
Taip, tai, kad Seimas nėra priėmęs bet kokį smurtą prieš vaikus draudžiančio įstatymo, centralizavęs vaiko teisių apsaugos sistemos nacionaliniu lygiu ar palengvinęs vaiko paėmimo iš šeimos procedūrų – ne pagrindinė tokių tragedijų kaip Kėdainiuose priežastis.
Lygiai taip pat aišku, kad toks įstatymas ar sistemos reformos tik padėtų pagerinti padėtį, taptų papildomu saugikliu tiems vaikams, kurie dar gyvi ir kenčia savo šeimose.
O tokių, kaip rodo statistika, – daugybė.
Taigi kryžiumi prieš šią iniciatyvą gulantiesiems jų ideologinės šmėklos ar įsivaizduojamų tvirtovių gynyba svarbiau nei tikrovė ir jos tragedijos. Negana to, kai kurie netgi stengiasi pasinaudoti dabartine tragedija, kad pagerintų savo pozicijas kare su priešais.
Antai viena naujųjų šios stovyklos kelrodžių žvaigždžių – Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė A.Širinskienė – pareikalavo vaiko teisių apsaugos kontrolierės E.Žiobienės galvos. Kodėl? Mat ši pareigūnė – viena didžiausių rusvai violetinės publikos priešių dar nuo Garliavos istorijos laikų.
Šie fanatikai pagrindiniais Lietuvos ir žmonijos priešais paskelbė jau ne tik „homoseksualų mafiją“, „globalistus“ ar „liberastus“, bet ir patį liberalizmą, žmogaus teises ir demokratiją apskritai.
Sovietinio režimo išugdytomis agresyviomis ir primityviomis fobijomis besiremianti ir „tradicinėmis vertybėmis“ besidangstanti kolūkinio radikalizmo banga – viena labiausiai akis badančių dėmių ne tik Kėdainių tragedijos akivaizdoje, bet ir ant „valstiečių“ valdžios sermėgos.
Jei Seime vėl bus paskandintas naujasis įstatymas, bus galima konstatuoti, kad prieš šį užkratą bejėgis net vaiko kraujas.
