Dešiniųjų sostų karai: Gabrieliui Landsbergiui – senelio skydas ir kalavijas

Maždaug taip galima reziumuoti agitacinę kampaniją už dabartinį konservatorių pirmininką Gabrielių Landsbergį, kurios griebėsi jo senelis dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis.

Anūko konkurentus jis triuškina griežtai – tai sąmokslininkai, kurie dėl savo ambicijų ir keršto troškimo daro viską, kad pašalintų G.Landsbergį, ir nepaiso jokių nuostolių, kuriuos patiria visa partija.

Dešiniųjų pirmininko pirmalaikių rinkimų kampanija suka į finišo tiesiąją. Balsavimas partijoje vyks vasario 11–12 dienomis, o dabar vykstančioje agitacinėje kampanijoje rengiami lemiami visų kandidatų į pirmininko postą debatai.

Juose G.Landsbergis, Žygimantas Pavilionis, Mykolas Majauskas ir Paulius Saudargas pristato savo idėjas ir programas, kaip prikelti partiją iš sąstingio ir paversti dominuojančia nacionalinio masto jėga.

Daugelis partijos narių ir vadovybės atstovų, nepaisant to, kuriai grupuotei priklauso, neabejoja, kad geriausius šansus laimėti rinkimus ir išlikti poste turi G.Landsbergis, tad jo išskaičiavimas paskelbti pirmalaikius rinkimus, kad kritikai nespėtų sukaupti jėgų ir susivienyti, greičiausiai išsipildys.

Tiesa, daugelis prognozuoja, kad G.Landsbergis gali nelaimėti pirmajame ture ir reikės antrojo.

Vadinamasis krikdemiškasis partijos sparnas, kuris ir yra stipriausia bei aršiausiai prieš dabartinę partijos vadovybę nusiteikusi jėga, pradedanti grasinti net atskilimu, kelia du kandidatus. Tai – Ž.Pavilionis ir P.Saudargas, kurie, atrodo, taip pat aštriai konkuruoja tarpusavyje.

Visos krikščionių demokratų stovyklos nuotaikos, atrodo, radikalėja, garsėja kalbos, jog po laimėtų rinkimų G.Landsbergis ir jo šalininkai imsis plataus masto valymų, siekdami galutinai įtvirtinti savo valdžią, kurioje ir taip bus ketverius metus.

Nepaisant išties gerų G.Landsbergio ir jo šalininkų perspektyvų, šioje stovykloje, atrodo, taip pat neramu. Nerimsta ir pats partijos patriarchas G.Landsbergio senelis V.Landsbergis. Jis prieš kelias dienas nusprendė asmeniškai įsitraukti į rinkimų kampaniją ir išplatino agitacinį laišką partijos nariams.

Pašlovinęs Tėvynės sąjungą, kaip svarbiausią šalies politinę jėgą, patriarchas perspėja, kad dabar jai svarbiausia „neapsijuokti“. Tokį pavojų V.Landsbergis regi pačiuose rinkimuose ir jų kampanijoje, vienu mostu visą G.Landsbergio konkurentų kritiką bei kampaniją nurašydamas asmeninėms ambicijoms, politinei nebrandai ir vadindamas tai priekabiavimu.

„Laikotarpis iškart po rinkimų – jei tavęs nekvietė į koaliciją – tai jau pasirengimas kitiems rinkimams. Pirmiausia – brandos ir vidinės konsolidacijos išmėginimas. Kadangi partijų viduje irgi vyksta asmenų bei grupių varžybos, tai nelaimėjusieji, užuot susitelkę, kitąkart ieško kaltųjų aplink save, puoselėja vidinius revanšus. Daug galimybių pakenkti sau kaip partijai ir to nepraleidžiame“, – taip pirmalaikių rinkimų priežastis ir politinę esmę apibrėžė V.Landsbergis.

Jis tvirtino, jog partijos užimta antroji vieta rinkimuose buvo tyčia „pučiama“ kaip pralaimėjimas, o tai darė pirmiausia tie, kuriems nepasisekė rinkimuose, tad jie „noriai kenkė partijos įvaizdžiui“.

V.Landsbergis net kone atvirai pirštu beda į kai kuriuos kenkėjus, pirmiausia turėdamas omenyje Ž.Pavilionį. Mat šis itin aktyviai agitavo partiją eiti į valdančiąją koaliciją su „valstiečiais“, o partijos užkulisiuose sklandė kalbos, esą jis puoselėjo viltis tapti užsienio reikalų ministru ir net dėl to asmeniškai derėjosi su „valstiečiais“.

„Nepatenkintieji neseniai išrinktuoju nauju partijos pirmininku irgi pajuto progą įspirti. Tai jis kaltas, kad aš apygardoje nelaimėjau. Arba vėl – kodėl neįsiprašėme į valdančią koaliciją, kur mūsų nekvietė? Gal būčiau gavęs ministro batus ir portfeliuką. Šiaip jau žmonės po pastarųjų skandalų tiesiog pasako: kaip gerai, kad neįsivėlėte“, – rašo V.Landsbergis, kuris pats anūką iš karto po antrojo rinkimų turo perspėjo neiti į valdžią su „valstiečiais“.

Buvęs partijos vadovas įžvelgia net visų trijų savo anūko konkurentų sąmokslą, siekiant bet kokia kaina jį išversti iš posto.

„Ši žalinga partijai paskirų veikėjų laikysena tęsiasi. Kai kurie gal mano, kad priekabiauti tarpusavy darant asmeninius kūlvirsčius (lyg niekas neprisimintų, ką vakar kalbėjai) yra patrauklu ateities rinkėjams. Vargu. Daliai jų tai tikrai atrodys apgailėtina.

Čia gelbėtojų elgesio kultūra, nuoširdus kolegiškumas be agresijos. Kol kas atrodo, kad trijulė turi bendrą uždavinį. Tai Gabrieliaus eliminavimas. Juk neatrodo, kad Žygimantas varžytųsi su Pauliumi ar Paulius su Mykolu. Puldinėjamas, priekabiaujama prie Gabrieliaus“, – dėsto pastarojo senelis.

Jis įsijautė taip, kad net prabyla demaskuojančiu prokuroro tonu.

„Schemos žinomos: jokiu būdu neleisti nepageidautino pergalės pirmajame rate. O paskui – jau trys resursai prieš vieną. Matėm. Šio manevro sėkmės atveju Tėvynės sąjunga netenka turėto visuomeninio proveržio. Nė vienas iš trijų pavienių pretendentų netemps kaip vilties vardas. Esamo atsisakius, partija liktų neadekvati, pavargusi mišrainė“, – partijos žlugimo perspektyvą, jei nelaimėtų G.Landsbergis, piešia patriarchas.

Jis pamini ir vis teberusenančią partijos vidaus kovą dėl Lazdijų skyriaus, kurio vadovas, anksčiau korupcija įtartas Lazdijų meras Artūras Margelis, nepakluso G.Landsbergio spaudimui atsistatydinti ir ėmė maištauti su visu skyriumi. Maištininkus parėmė krikdemiškasis sparnas.

Tad, pasak V.Landsbergio, jei laimėtų G.Landsbergio konkurentai, partija būtų „dar ir geografiškai ardoma“.

„Būtų toleruojanti vieno rajoninio skyriaus separatizmą ir šantažą: jei partijos vadovybė neleis korupcijos, išeinam kolektyviai į laukus! Tada „jums“ blogiau. Kažin ar tikrai taip. Palyginkime, kaip man atrodo: geriau Gruzija be Abchazijos ir Ukraina be Donbaso, negu abi pūdomos iš vidaus“, – plačias geopolitines paraleles brėžia V.Landsbergis.

G.Landsbergio kritikams jis smogia ir pasinaudodamas nesena vaikžudyste Kėdainiuose. Pasak V.Landsbergio, būtent jo anūko oponentai neleidžia partijai pritarti Prezidentūros ir Vyriausybės teikiamam įstatymui, draudžiančiam smurtą prieš vaikus šeimose ir palengvinančiam vaikų paėmimą iš pavojingų šeimų.

V.Landsbergis kaip tik ir pliekia konservatyviausius bendražygius, kad jie priešinasi dėl savo „doktrinos“.

„Vienybės kitąkart pristinga, kaip tuo skaudžiu klausimu dėl užmušto vaiko ir vaikų apsaugos įstatymo. Nereikėjo leisti atidėliojimo. Ak, atiminės vaikus... Tada ateina giltinė ir atima savaip.

Vienu lietuviuku mūsų išmirštančioje tautoje daugiau ar mažiau, tad dabar gal nesvyruok, frakcijos vienybe? Bet ir vėl sušvinta pasikartojąs reiškinys: doktrina prieš žmoniškumą. Doktrinas, beje, reikia tikrinti būtent žmoniškumo prasme, kitaip „vertybininkai“ išvirs fariziejais ir davatkomis. Galų gale – sekta. To nelinkėčiau“, – rašo V.Landsbergis.

Savo laišką jis baigia kartodamas raginimą „nesipešti“ ir balsuoti už jo anūką.

„Mažiau panašumo į peštukų regbį, to būtent linkiu TS. Dabar lyg trys varžovai mano, kad reikėtų keisti pirmininką į bet kurį iš jų, o ketvirtas – kad Lietuvoj sumaišties gana, yra aktualesnių valstybei ir vaikams klausimų.

O tie, kurie spintose laiko griaučių, teatsikrato jų arba nors įspėja kovos draugus. Išorės varžovai juk ištrauks viską, kad smogtų mūsų partijai. Raginu balsuoti su protu ir atjauta mūsų didelei bendruomenei, atlikim pareigą neužsiprogramavę tęstinėms tarpusavio stumdynėms“, – byloja patriarchas.