Kad gimtasis Vilnius taptų jaukesnis ir gražesnis, Stanikai pasišovė čia sukviesti draugus menininkus. Jie pereitų per miestą ir pasakytų: čia reikėtų išmesti, pakeisti, patraukti, perdažyti. Kainuotų kelis eurus, o miestas iškart taptų vakarietiškas.
„Vilniaus problema, kad menininkai nėra įtraukti į miesto gražinimo darbus. Tie, kurie turi supratimą, kaip turėtų atrodyti vakarietiškas miestas, neturi jokios galimybės pareikšti savo nuomonės.
O tiems, kurie dirba miesto tvarkymo struktūrose, greičiausiai neužtenka jėgų visko sužiūrėti“, – „Sostinei“ sakė 55 metų Svajonė ir 54 metų Paulius.
„Paryžiuje net dažant paprasčiausią namą sudaroma komisija ir renka namui spalvą.
Niekada namas nedažomas taip, kaip kam nors šovė į galvą pamačius internete.
Eini miestu ir matai namus, kurių fasadai po metrą nudažyti ta pačia spalva, bet skirtingais atspalviais. Tik tuomet ateina specialistai ir nusprendžia, kuriuo atspalviu vis dėlto tą namą dažyti.
Čia nekalbame apie bažnyčių ar kokio paminklinio namo dažymą – paprastą namą paprastoje gatvėje.
Bet kiekvienas namas – miesto dalis, ir paryžiečiams svarbu, kokia spalva jis bus nudažytas“, – sakė S.Stanikienė.
– Paryžiaus centre prie kanalizacijos angos teko matyti ranka užrašytą skelbimą, kad darbai truks dar dvi valandas: popieriaus lapas, pakabintas ant trijų surištų lazdų, buvo tobulo dizaino pavyzdys. Ar Paryžiaus santechnikai turi tokį išlavintą stiliaus jausmą? – „Sostinė“ pasiteiravo S. ir P.Stanikų.
P.Stanikas: Paryžiuje labai rūpinamasi net paprasčiausiais laikinaisiais užrašais. Yra sukurti tokių užrašų pavyzdžiai, trikojų dizainas. Bet kadangi tuo rūpinamasi taip ilgai ir taip seniai, manau, kad net santechnikai Paryžiuje supranta, kaip tai svarbu.
Šiuo konkrečiu atveju gal net dailininko nereikėjo – greičiausiai santechnikai naudojosi jų ruošiniais. Bet šiaip dailininkų kišimosi Paryžiuje labai daug.
– Ar kam nors siūlėte savo idėją, kaip nemokamai paversti Vilnių vakarietišku?
P.Stanikas: Pakalbi su dailininkais – daugelis supranta, kad blogai nudažyta, blogai padaryta, bet nei kur kreipsiesi, nei kur eisi. Vilniaus paminklosaugininkai save laiko neklystančiais.
Bet nemanau, kad tik paminklosaugininkai turi spręsti, kaip tvarkyti miestą. Juk visi matome, kad rezultatai nėra geri.
– Gal galėtume kalbėti konkrečiai?
P.Stanikas: Tarkime, Vilniaus oro uostas prikimštas kažkokių plakatų, plakatėlių!
Durys užklijuotos visokių spalvų plėvelėmis su reklamomis.
Bet architektas kūrė skaidrų oro uostą – statė stiklines duris, pro kurias matytųsi skaidri salė. Atėjo kažkas, užklijavo duris plėvelėmis – ir neliko to stiklo grožio ir skaidrumo.
Nuplėšk plakatus, išplauk langus – ir rezultatas yra.
S.Stanikienė: Ant Tauro kalno pastatytas tikrai gražus namas. O prieš tą namą – šiukšlių konteineris. Privažiuoji prie namo ir ką matai pirmiausia? Šiukšlių konteinerį!
P.Stanikas: Prie Šaltinių gatvės kokie trisdešimt šiukšlių konteinerių, ir visi sustatyti prie pat gatvės! Kaip pamatyti miestą, jei visur sustatyti konteineriai? Tų gražių gatvių turime ne tiek daug ir vienoje gražiausių stovi šiukšlių konteineriai.
Gera šeimininkė virtuvėje nestato šiukšlių kibiro ant stalo. Paslėpkime konteinerius.
Bet ateis šiukšlininkai ir sakys: „Mums reikia, kad konteineriai stovėtų patogiai, kad galėtume atvažiuoti, greitai įkelti ir išvažiuoti.“
O su prancūzais būtų kitaip – gal prancūzui šiukšlininkui bus sunkiau privažiuoti, gal teks kišti ranką ir tą konteinerį ištraukti, bet dėl to savo Paryžiaus, į kurį važiuoja visas pasaulis, jis kraus konteinerį nepatogiai.
S.Stanikienė: Toks įspūdis, kad Vilniuje reklaminį stulpą kažkas atvežė, tekšt ir padėjo. Nepagalvojo, kur tą stulpą statyti, kad jis toje vietoje atrodytų gražiai.
Pastūmei metrą į šoną – ir suformavai erdvę, kuri bus daug gražesnė.
P.Stanikas: Pasižiūrėkite, kaip atrodo Vilniaus Rotušės aikštė. Pastatyti suoliukai, ant jų turėtų sėdėti turistai ir žavėtis miestu, įsimylėjėliai džiaugtis gyvenimu, o šalia įmontuotos stacionarios šiukšlių dėžės.
Ar kur nors matėte tokią beprotybę? Atvažiuoja prancūzas, anglas ar amerikietis, ateina pasigrožėti Rotušės aikšte ir jam reikia sėdėti prie šiukšliadėžės.
Ir dar kad mes tas šiukšliadėžes valytume kiekvieną dieną. Tai ne – jos apskretusios, aplipusios, apspjaudytos.
Gal nereikėjo įcementuoti tų suoliukų, gal vertėjo vasarą atnešti kėdžių – būtų pigiau. Kuo daugiau milijonų išleista – tuo, regis, blogesnis rezultatas. Trinkelės tai raudonos, tai baltos, tai mėlynos – nei šis, nei tas. Būtų užtekę viena spalva iškloti.
Paryžiuje imamas smėlis, suplūkiamas volu ir išeina gražiau nei marmurinės trinkelės – toje vietoje, kur reikia ir kaip reikia.
– Bet juk suoliukų Vilniuje trūksta. Geriau, kai jų būna daugiau.
P.Stanikas: Ar galite į Vokiečių gatvę kviesti draugus pasivaikščioti? Ar tai reprezentacinė gatvė? Vasarą eini – klaikuma.
Padarė suoliukus. Vienas – ryškiai žalias, kitas – neryškiai žalias, trečias – mėlynas. Vienas didelis, kitas mažas. Fontanas tai veikia, tai neveikia. Kavinių tentai – niekur tokių nepamatysi.
Vieni su saulėgrąžomis, kiti dar kažko primarmaliuoti. Vienur kėdės vienokios, kitur kitokios. Jei mėgstame žolę – gal reikėtų ją prižiūrėti?
– O ką keistumėte Gedimino prospekte?
P.Stanikas: Gedimino prospekto grožis turėtų būti gražios vitrinos. Užsienietiškos parduotuvės pasitvarko, bet kitos – krovė, sukrovė.
Gal žmonėms taip gražu? Bet tai nėra gražu, reikėtų tvarkytis truputį kitaip.
Prancūzijoje ir santechnikas turi stiliaus jausmą, bet Lietuvoje jis to jausmo neturi ir gal kartais reikėtų kokios pagalbos.
Vakaruose kiekviena gatvė ar rajonas turi dizainerį, kuris prižiūri visas vitrinas, kad užrašai ir spalvos derėtų. Nors visos vitrinos skirtingos, turi būti koks nors bendrumas.
– Vilniaus problema – sandėliukai ir garažai. Ką patartumėte su jais daryti?
S.Stanikienė: Sandėliukai ir garažai turi pamatus ir jų savininkai nenori jų griauti – gal po šimto metų tikisi ten pastatyti namą. Tai – nuosavybės dalykai. Tačiau gal reikėtų pagalvoti, kokia spalva juos perdažyti, gal pridengti, gal gėlę pastatyti, kad taip nekristų į akis? Ir kainuotų nedaug.
S.Stanikas: Vilnių darko net spaudos kioskai. Jei kas nors turi leidimą statyti spaudos kioską, atveža – ir šiaukšt per vidurį. Pastumk tris metrus atgal ar į priekį ir jis atsidurs tinkamoje vietoje! Bet reikia trupučio pagalbos.
– Bet pastaraisiais metais Vilnių bandoma puošti.
P.Stanikas: Vilniuje – skulptūrų manija. Bet ir blogas skulptūras galima gerai sustatyti.
Skulptūrų niekada nebus per daug, jei jos bus tinkamai sustatytos.
Bet vaizdas – kaip lietuviškose šiuolaikinėse kapinėse. Kai kiekvienas ant savo kapelio pasireiškia, kaip moka, – atsiranda kičo karalystė. Tik pažiūrėkite, kokio neregėto baisumo atminimo lentos!
O angelai – sako, jie marmuriniai. Gal tas angelas ir nieko, bet jį reikia tinkamai pastatyti ar pasodinti.
Prie Santuokų rūmų tokia graži gatvė, o ant iki pusės nupjauto medžio maždaug 2,5 metro aukštyje pasodintas angelas. Tai visame mieste nupjaukime per pusę medžius ir pasodinkime angelus – bus koks nors konceptualumas.
S.Stanikienė: Vilniaus problema – medžių genėjimas. Medžiai stovi negenėti. Atvažiuoja, nupjauna bet kaip.
Tiek medžių mieste – leidžiam augti kaip kuris nori. Nupjaunama tik tada, kai liečia laidus ar lenda per langą. Šmaukšt – bet kaip ir bet kur.
Prancūzijoje apie medžius galvoja menininkai. Paryžiuje kiekvienas medis – kaip skulptūra.
– Kur, jūsų nuomone, dingo vilniečių stiliaus pojūtis? Juk jis buvo.
S.Stanikienė: Gal viską nulėmė ekonomika? Verslas intensyviai plėtojamas ir estetinė dalis tiesiog pamirštama.
P.Stanikas: Vilniečiai netaiso patys sau dantų, bet neabejoja, jog žino, kaip padaryti, kad būtų gražu.
Tikrai galėčiau pasakyti, ką, mano manymu, reikėtų daryti. Ir tikrai ne aš vienas. Aišku, kad nemokamai.
Nemažai lietuvių dailininkų išvažiavę į užsienį – jie irgi galėtų patarti. Mano draugai atvažiavę į Vilnių sako: jei būtų taip ir taip – būtų visai kitaip. Bet kaip tai techniškai padaryti? Įsimaišai į kokias nors struktūras su savo pasiūlymais – tada paaiškėja, kad viskas neįmanoma.
– Pirmiausia kiltų klausimas, kas nustatė, kad jūsų skonis geriausias, tada prisimintume patarlę, jog dėl skonio nesiginčijama.
P.Stanikas: O kiti sakytų: „Man gražiausi suoliukai stotyje.“ Ir nors tu papjauk – negali susišnekėti. Bet jei susiklostytų palankios aplinkybės ir susikurtų kokia nors draugija, gal pavyktų.
Bet ar tuomet nesusikurtų septynis kartus didesnė draugija, kuri mus nuteistų už tai, kad liepėme nukabinti kokius nors šviestuvus?
Sprendžia šiukšlininkai ir rangovai
Neringa Kolkaitė
Vilniaus savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
„Kur statyti šiukšlių dėžes, sprendžia Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus darbuotojai. Įvertinus, ar šiukšlių dėžes reikia atnaujinti, pastatyti papildomų šiukšliadėžių, jos statomos tose vietose, kur buvo anksčiau, arba joms parenkamos naujos vietos.
Visuomet stengiamasi atsižvelgti į seniūnų, bendruomenės ir gyventojų poreikius.
Taip pat miesto viešosiose erdvėse yra įgyvendinami projektai, kuriuose šiukšlių dėžės yra suprojektuotos ir pastatytos, pavyzdžiui, Bernardinų sode, P.Širvio ir K.Žoromskio skveruose ir pan. Šiukšlių dėžės gali būti betoninės ir metalinės su medžio apdaila.
Kiekvienam medžiui genėti projektai nėra sudarinėjami. Genėjimo principas pažymimas leidime – atnaujinimas, lajos retinimas, aukštinimas, žeminimas. Rangovai, turintys specialistus, žino, kaip kiekvienas genėjimas turi būti atliktas, ir tai daro.
Nuo praėjusių metų visame mieste tvarkydami aplinką naudojame standartinius žaliuosius ženklus, kuriuose paaiškiname, kad tvarkomos gatvės, aikštės ar tiltai. Ten atsiprašome dėl sukeltų nepatogumų ir nurodome, kas vykdo darbus, kada jie pradėti ir kada bus užbaigti.“
Žinoma kūrėjų pora
Svajonė ir Paulius Stanikai jau du dešimtmečius gyvena ir dirba Paryžiuje. Šiuo metu jie dėsto Bjarico aukštojoje dailės mokykloje.
Menininkai yra dalyvavę daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp jų – Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras ir galerija „Vu“ Paryžiuje, galerija „White Box“ Niujorke, „Other Gallery“ Šanchajuje (Kinija).
2008 m. jų darbai rodyti tarptautinėje videomeno parodoje „Vaizdinių naktyje“ („Dans la nuit des images“) Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose.
Milžiniško dydžio Stanikų diptichas „Nuopuolis“ 2008 m. eksponuotas parodoje „Šventumo pėdsakai“ („Traces du Sacre“) Pompidou centre Paryžiuje. 2012 m. Paryžiuje „Nuit blanche“ renginyje Trokadero parke menininkai sukūrė instaliaciją „Darbininkas, valstietė, erelis“.
