50 vizitų į Ukrainą, ilgos valandos, praleistos bendraujant su buvusiu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi ir jo aplinka bei opozicija Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovui Arnoldui Pranckevičiui kainavo daug laiko, energijos ir kantrybės. „Tokios patirtys veikiausiai ištinka kartą gyvenime, tad net jei ir norėčiau pakartoti – būtų neįmanoma“, – kalbėjo jis ir šią patirtį vadino vieną unikaliausių gyvenimo pamokų.
– Turėjote galimybę sekti visus įvykius Ukrainoje nuo pat derybų dėl Asociacijos sutarties pradžios iki ginkluoto konflikto. Apie Ukrainą jau buvo imta kalbėti kaip apie įšaldytą konfliktą, ką manote jūs?
– Tai nėra pirmas atvejis, kai eskaluojamas konfliktas. Šiuo metu – tai tarsi deja vu jausmas. Ukrainos atveju tai niekada nebuvo šaltas ar nurimęs konfliktas, juk net ir pasirašius Minsko susitarimą kovos nuolat vyko ir kiekvieną dieną buvo gaunama žinių apie konflikto zonoje žuvusius karius ir civilius.
Šių dienų eskalavimas yra gana didelio masto, bet per pastaruosius 2,5 metų ne kartą matėme tokių atvejų, kai įvairių politinių įvykių kontekste dėl vienokių ar kitokių priežasčių Donbase prasideda karinių veiksmų eskalavimas.
– Smurto protrūkis Ukrainoje vis dažniau siejamas su JAV prezidento rinkimų rezultatais. Girdėti teiginių, kad Rusijai tarsi buvo leista suprasti, jog už agresiją nebus griežtai baudžiama. Ar tokiuose samprotavimuose esama tiesos?
– Spekuliacija – nerimtas mokslas ir niekada negali žinoti, kokios yra tikrosios intencijos jėgų, kurios stovi už Ukrainos konflikto. Žvelgiant į istorinę praeitį, matyti, kad veiksmai tiek Ukrainoje, tiek Sirijoje buvo naudojami kaip diplomatinio spaudimo ar derybinių procesų dalis. Kartais tai buvo daroma siekiant nukreipti dėmesį, kartais – jį atkreipti, kartais laimėti ką nors tarptautinių santykių derybų žemėlapyje.
Niekas negali paneigti prielaidų, kad naujos administracijos atėjimas JAV gali būti sietinas su suintensyvėjusiais veiksmais Ukrainoje, ypač artėjant dviejų valstybių vadovų susitikimui, kurio laikas ir vieta nėra žinomi. Tai kelia nerimą ne tik Ukrainai, bet ir visam regionui bei Europos Sąjungai, kuri per šiuos metus išlaikė stebėtiną discipliną konflikto atžvilgiu – tiek išlaikydama ir stiprindama trijų pakopų sankcijas, tiek nuolat išlaikydama ir didindama finansinę paramą Ukrainai.
Kaip ir minėjau, ES strategams tokie įvykiai ne nauji, bet keliantys daug susirūpinimo ir nuolat primenantys, kad tai neišspręsta problema ir vis dar didelis iššūkis Europos saugumui.
– Neseniai iš JAV buvo pasiųsta gana lakoniška žinutė – grąžinkite Ukrainai Krymą ir atšauksime sankcijas. Kaip manote, ar toks scenarijus iš tiesų galimas?
– Žiūrint iš europinių pozicijų, tai svarbiausia laikytis teisės ir tarptautinių įsipareigojimų. Pačios ES esmė ir filosofija prieštarauja bet kokioms turgaus deryboms valstybių suvereniteto ar jų teritorinio vientisumo sąskaita, tad niekas šiuolaikinėje Europoje neturi apetito Jaltos ar Miuncheno tipo susitarimams ar deryboms už uždarų durų, kur sprendžiami suverenių valstybių likimai. Kiek aprėpia ES kompetencija ir jos galios, liksime ištikimi savo principams ir niekada nepripažinsime nelegalios Krymo aneksijos. Nepripažinsime Donecko ir Luhansko liaudies respublikų, ginsime ir palaikysime Ukrainos teritorinį vientisumą.
– Dar vykstant deryboms dėl Asociacijos sutarties pasirašymo daugybę kartų lankėtės Ukrainoje, bendravote su tuomečiu šalies vadovu V.Janukovyčiumi. Kas jums pačiam labiausiai įsiminė?
– Nuo tų įvykių praėjo nemažai laiko, o derybinis maratonas vyko dvejus metus. Pati istorija turėtų kada nors sugulti į knygą. Dešimtmetį Rusijai ir ES nepavyko rasti bendros kalbos. Būta daug nesupratimo ir nenoro suprasti, apie ką kalbame. ES įsivaizduoja, kad Rytų partnerystės projektas yra taikus ir abipusiškai naudingas ir skatinantis ekonominės gerovės plėtrą per laisvą žmonių judėjimą ir prekybą. ES niekuomet neabejojo, kad šis projektas ir prekybos sutartys gali būti matomos kaip grėsmė nacionaliniam saugumui Maskvoje ir kaip gyvybės ir mirties klausimas Kremliaus politikams. Čia buvo įžvelgtas bandymas pasiekti Maskvos sistemos pamatus ir pats procesas buvo suprantamas kaip bandymas keisti pačią Rusiją. Nesusikalbėjimas ir intencijų nesupratimas veikiausiai buvo užprogramuota šios istorijos dalis. Sunku pasakyti, ar to buvo galima išvengti, juo labiau kai kalbama skirtingomis kalbomis, turimos skirtingos vertybės ar pasaulėžiūra.
Viena didžiausių šios istorijos pamokų ir atsakymas, kodėl kilo Maidano revoliucija, tai pačios Ukrainos valdžios, ypač V.Janukovyčiaus valdžios, nesugebėjimas suprasti savo valstybės interesų. Tai buvo bandymas balansuoti tarp ES ir Rusijos, bandymas šantažuoti abi puses, noras gauti iš abiejų pusių nuolaidų, bet nieko neduoti atgal ir taip apgauti abi puses, bet kartu išlaikyti savo valdžią ir pinigus. Tai buvo didžiausia V.Janukovyčiaus tragedijos priežastis, lėmusi ne tik jo paties asmeninės valdžios praradimą, bet ir vieną didžiausių krizių valstybės istorijoje.
Tai, kas nutiko, nėra vien V.Janukovyčiaus kaltė – visos ankstesnės Ukrainos vyriausybės prarado galimybę koncentruotis į šalies modernizavimą ir reformas. Iš tiesų jos tik didino sisteminę korupciją ir gilino oligarchines struktūras bei šalies priklausomybę nuo siaurų verslo interesų. Tragedija buvo tai, kad nepaisant didžiausių ES pastangų tuometė Ukrainos vadžia nebuvo suinteresuota sutartimi su ES ir esminėmis reformomis. Reformos būtų reiškusios politinės kultūros ir politikų elgesio pokytį. Ukrainos politikai niekada nebuvo suinteresuoti žmonių gyvenimo gerovės kėlimu, o tik savo pačių gerove.
Nepaisant politinės valdžios silpnumo, ukrainiečių visuomenė yra stipri ir buvo daug nepanaudoto potencialo. Maidanas nebuvo netikėtas, jautėme žmonėse bręstančią energiją ir pyktį visai nomenklatūrai ir oligarchinei valdžiai.
Teikia vilties, kad, nepaisant visų problemų, šalis turi stiprią pilietinę visuomenę, Ukrainoje veikia reikli, imunitetą įgavusi žiniasklaida ir atsiradęs kitoks politinės kultūros suvokimas: niekas nesėda į kalėjimą už prezidento įžeidimą ar jo kritiką.
– Šių metų rugsėjį planuojamos įspūdingos karinės pratybos „Zapad“, per kurias bus perkelta net 83 kartus daugiau karinės technikos nei ankstesniais metais, ar tai kursto papildomą įtampą regione?
– Didėjantis ginklavimasis nedaro situacijos saugesnės, kaip ir tam tikra retorika ar tebevykstantis nuožmus informacinis karas, kibernetinės atakos, sėjančios abejonių ir alternatyvių faktų kultūrą.
Per trejus metus šio skausmingo ir mus visus sukrėtusių konflikto akivaizdoje ES subrendo ir pasimokė iš padarytų klaidų ir neatsisako tikslo skleisti taiką, saugumą ir ES vertybes ir už pačios ES ribų, ypač Rytų partnerystės regione.