Biologinė motina nesugebėjo pasirūpinti mažyle ir patenkinti jos poreikių, todėl vėliau vaiko globos teisės jai buvo apribotos.
Motiną pamatęs vaikas pradėdavo verkti
Motina dar bandė taisyti situaciją ir „SOS vaikų kaimuose“ lankė savo mažametę. Pasak globos namų darbuotojų, motiną išvydęs vaikas iškart pasikeisdavo. Mergaitė neigiamai reaguodavo į mamą – pradėdavo verkti, alpdavo.
Tačiau bandymų sustiprinti vaiko ir motinos ryšį buvo ne vienas. Bėgant laikui aiškėjo, kad mergaitė jaučiasi tik blogiau, o motina ignoruoja vaiko poreikius – ji nekreipdavo į dukrą dėmesio, ar ji nori valgyti, ar verkia, ar apsišlapinusi.
„Vaiko verksmas pasireiškė kaip nesaugumo ženklas. Pamačiusi mamą ji išsigąsdavo, kad jos poreikiai nebebus patenkinti“, – teigė „SOS vaikų kaimuose“ vaikus prižiūrinti vadinamoji teta Reda Račkauskaitė.
Susitikimus stebėję darbuotojai priėmė sprendimą, kad mamos įgūdžiai rūpintis vaiku buvo labai prasti, todėl nusprendė apriboti jų susitikimus. Vėliau mažametė atsidūrė nuolatinių globėjų šeimoje. Pasak R.Račkauskaitės, mažylė labai pasikeitė ir dabar ji yra labai guvi ir laiminga.
Dirba su vaikais ir jų tėvais
Vilniaus „SOS vaikų kaime“ veikiančiuose dviejuose laikinosios globos nameliuose, vadinamuose „Inkilo“ vardu, auga vaikai, kurių tėvai dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių laikinai negali pasirūpinti savo vaikais.
Kai šeimoje įvyksta krizinės situacijos – konfliktai tarp tėvų, skyrybos, kankina įvairios priklausomybės ar kita, vaikai patenka į šiuos namelius.
„SOS vaikų kaimų“ vadovė Liudovika Pakalkaitė pažymi, kad organizacijos darbuotojai dirba su tėvais ir nedingsta iš vaikų gyvenimo: „Reda dirba ir su tėvais, kurie ateina pas mus, bendrauja, žaidžia su vaikais. Jiems yra teikiama pagalba ir stebima, kaip plėtojamas ryšys su jų atžalomis“, – sakė direktorė.
„Tėvai yra antroji sunkiausia darbo dalis. Skatiname, kad jie atvyktų, žinoma, jei tai nėra smurto situacija. Stebime juos ir patariame, kaip elgtis su vaikais. Kartais tėvai dėl krizinių situacijų ir susikaupusių problemų būna praradę artimą ryšį su vaikais, tai mokome, kad jie atsivertų vieni kitiems. Jei santykiai klostosi gerai – leidžiame daugiau laiko būti kartu, ir vėliau jie sugrįžta į šeimą“, – pasakojo R.Račkauskaitė.
Čia vaikai gyvena iki metų, kol situacija šeimoje išsisprendžia ir jie gali sugrįžti atgal į savo šeimą. Jei tėvai nesugeba atsitiesti, ieškoma kitų alternatyvų. Kartais vaikai iškeliauja pas giminaičius, globėjus arba artimus šeimos draugus, kurių ryšys su vaikais būna labai glaudus ir kurie rodo iniciatyvą juos pasiimti.
Atkeliavo penketukas iš vienos šeimos
Laikinosios globos name „Inkile“ vienu metu gali augti 5–6 vaikai. Nors pranešimų apie smurtą šeimose daugėja ir vis daugiau vaikų reikia prieglobsčio, šiuose namuose galima priimti tik numatytą vaikų skaičių.
„Šiuo metu turime penkis vaikus iš vienos šeimos – mažiausiai yra treji, o vyriausiajai – 14 metų. Vaikai yra tvirta šeima kaip kumštis“, – teigė „SOS vaikų kaime“ teta vadinama moteris R.Račkauskaitė.
Pasak jos, vaikai pateko į globos namus, nes buvo neprižiūrimi, buvo pažeista jų teisė į mokslą, vaikai nelankė mokyklos. Šiuo metu situacija krypsta į gerąją pusę, vaikai įgyja socialinių įgūdžių ir tikisi, kad problemos išsispręs.
„Šiuo metu reikia su jais pakankamai padirbėti, kad galėtume vėliau apgyvendinti daugiau vaikų. Kai būna ekstra atvejai, tokie kaip smurtas šeimoje, kai vaikas patenka į ligoninę, daroma ekspertizė, tai irgi priimame vaikus“, – sakė pašnekovė.
Pabėgdavo iš globos namų
Šalia „Inkilų“ yra įsikūrę ir „SOS vaikų kaimų“ nameliai, kuriuose vaikai gali būti globojami iki pilnametystės. Viename namelių įsikūrusi SOS mama vadinama Giedrė Vaičiūnienė su šešiais vaikučiais.
„Aš visuomet sakau, kad čia yra mano namai-darbas. Tai dabar yra vieninteliai vaikų namai. Buvo ankstesni namai, o vėliau turės dar kitus namus. Esame sutarę, kad ten, kur gyvename, ir yra namai.
Čia gyvename kaip tikruose namuose. Mokomės būti šeima, būti kartu. Mokomės būti netikrais broliais ir seserimis, o aš esu netikra jų mama“, – nusišypsojo G.Vaičiūnienė.
Šiame name jie tvarkosi patys – prižiūri namus, gamina valgyti, mokosi ir poilsiauja. Globojami vaikai lanko norimus būrelius. Kiekviena šeima savo namuose turi atskirą biudžetą ir patys sprendžia, ką ir kada pirkti.
„Vaikai, ką darome su elektra ir vandeniu?“ – paklausė SOS mama G.Vaičiūnienė.
„Taupom!“ – choru atsakė vaikai, aplink stalą sutūpę lyg žąsiukų būrelis.
„SOS vaikų kaimų“ darbuotojos pripažįsta, kad čia patekę vaikai dažnai turi pereiti sunkų etapą, tačiau vėliau susitaiko ir pripranta.
„Mama, aš anksčiau buvau bėgikas“, – šypsodamasis priminė aštuonmetis berniukas.
G.Vaičiūnienė tai patvirtino ir patikslino, kad berniukui taip pat buvo sunku priprasti čia gyventi, todėl kartais vaikas pabėgdavo iš „SOS vaikų kaimo“: „Mes jį vis parsiveždavome, ir dabar jis jau nebenori bėgioti, nes jam yra gera čia ir jis tokį blogą savo įprotį jau pamiršo..
Vaikus prižiūrinti moteris atviravo, kad pati užaugino ir išleido į gyvenimą savo biologinį sūnų. Ji turi ir tikruosius namus, kur kartais sugrįžta.
„Šie vaikai taip pat vyksta pas mano tėvus ir juos vadina seneliais. Čia atvyksta mano sūnus ir būsima marti. Taip pat atvažiuodavo mano vyras, vaikai jį vadina dėde Liudu“, – sakė G.Vaičiūnienė.
Nevaikiškos svajonės ir išgyvenimai
Su vadinamąja mama G.Vaičiūniene gyvenantys šeši jos prižiūrimi vaikai turi savo atskirus kambarius, kuriuose gyvena po du. Mergaitės ir berniukai turi atskiras vonias ir tualetus.
„Brolis pasidarė geresnis, kai atvyko čia ir nebeišdykauja. Mes gerai sutariame su visais“, – savo kambaryje žurnalistams pasakoja nedrąsioji Ugnė (tikrasis vardas redakcijai žinomas. – Red. pastaba).
Vienuolikmetė su broliu čia pateko prieš pusmetį, todėl dar jaučiasi labai kukliai. Mergaitė pripažino, kad laisvalaikiu ji mėgsta lipdyti drakonus, dinozaurus ir plėšrūnus ir žaisti su kambario drauge, kuri globos namuose jaučiasi kaip žuvis vandenyje, nes čia jau gyvena trejus metus.
Senbuvė jaučiasi kur kas geriau ir drąsiai bendrauja su svečiais, nors jos akyse galima įžvelgti skausmą ir nevaikišką stiprybę. Ketvirtokė drąsiai pareiškia, kad užaugusi ji norėtų būti modeliu, tačiau nebegalėtų valgyti saldainių, o jų neseniai gavo gimtadienio proga. Mergytė nusišypso: jei tai dovana, tai dabar reikia juos suvalgyti ir pasidalinti su netikra sese.
Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 10 tūkst. rizikos šeimų, kuriuose auga beveik 19 tūkst. vaikų. Praėjusiais metais smurtą patyrė per 2 tūkst. vaikų. Iš viso globa nustatyta daugiau kaip 9 tūkst., iš jų globos įstaigose auga daugiau kaip 3 tūkst. vaikų, kiti – šeimose ir šeimynose. 2015 metais buvo įvaikinti 78 vaikai.
