V.Landsbergis priminė, kad iki Lietuvos atkūrimo šimtmečio liko vos vieni metai. Jie, anot buvusio konservatorių lyderio, bus reikšmingi: „Gali įvykti pasaulio lūžis į vieną arba kitą pusę. Būti ar nebūti. Gal net mums.“
Politikos veteranas klausė, ar per šiuos metus susivoksime ir pasirengsime galimiems išbandymams: „Ar bėgsime bailiame būryje kaip pasiklydusios avys?
Į šimtametę respubliką gali būti pasikėsinta. Ir žinome, kam labiausiai niežti nagai.
Rusiško namo ideologai ir kareivos gali sukelti didelį karą, kuriame ir patys gali išnykti kaip Adolfas Hitleris. Bet gal per didelė kaina, kad žemė apsivalytų. Todėl turime rengtis viskam, o pirmiausia – stabdymui. Jeigu nesiginsime, tai tikrai būsime paaukoti.“
Pirmiausia V.Landsbergis kvietė gintis nuo Lietuvos pašonėje statomos Astravo elektrinės. „Patiriame dabar dvigubą branduolinį šantažą. Kareivos šūkauja, kad mažesniems gintis, net rengtis gynybai, draudžiama. „Imsimės visų priemonių“, sako jie ir kiša mums prie smilkinio iskanderius, o už keliasdešimties kilometrų, čia pat už Vilniaus vartų, stato branduolinę-psichologinę pragaro mašiną. Kabina Lietuvai giljotiną. Melskitės, lietuviai, ir toliau sėkite žalią liną, kad nekristų giljotina“, – iš Signatarų namų balkono susirinkusiesiems apie grėsmes kalbėjo politikos veteranas.
Anot į Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką besikreipusio V.Landsbergio, laikas kalbėti tiesiai: „Ir aš nebūsiu mandagus. Esame fronto linijoje. Už mūsų Europa, prieš mus – trilypė branduolinė Maskvos agresija. Ji pirmiausia skirta palaužti mūsų dvasiai.
Ateina laikas kreiptis ir į Batką anapus ežios: Aleksandrai, Lietuvos pražūtis tavęs neišgelbės. Tau parengta kilpa jau siūbuoja nuo Kremliaus kurantų. Tik laiko klausimas. Tai ginkimės kartu. Pirmiausia atsisakyk pražūtingos vietos „Rossatom“ statybai Astrave, prie Vilniaus. Yra kitų vietų. Tespūdina kremliečiai kur toliau į Rytus. O šeimininkui pasakyk: mes išgirdome brolių balsą ir jų neišduosime.
Nes caro pyktis – tik smulkmena prieš Dievo pyktį. Ar pasipildęs kapšą tridešimčia aukso rublių, laidosi ir savo gražuolę Gudiją? Ji – tik po Lietuvos. Ne, gyvenkime kartu palei radiacijos nepaveiktą Viliją. Batka, tu dar gali būti žmogus.“
V.Landsbergis piktinosi, kad iki šiol buvo per mažai daroma stabdant dėl šios elektrinės Lietuvai kylančią grėsmę, ir kvietė aktyviau protestuoti: „Mes surinkome parašus, bet nebeturime laiko kramtyti sukirmijusią rusišką gumą. Ankstesnis, neva socialistų, Seimas tik rinko argumentus, kodėl negalima nieko padaryti.
Naujasis Seimas lyg ir rengia įstatymą, kuriuo siekiama priešintis, nepirkti ir boikotuoti elektrinę. Norima įpareigoti Vyriausybę iki 2018 metų pabaigos bent pūstelėti kokį priemonių planą. Miegokite, specialistai, ekspertai, dar dvejus metus, o budeliai tuo metu iškels giljotiną virš mūsų tėvynės galvos.“
Anot V.Landsbergio, dabar piliečių reikalavimu rengiamas naujas įstatymo projektas skamba geriau, bet laikas eina. „Marios laiko ir jį skandinti. Gali teikti begalines pataisas ir juoktis į rankovę. Sakoma, Vyriausybė ten kažko imsis per 24 mėnesius nuo elektrinės pripažinimo nesaugia, jei šiame įstatyme nebus numatyti kiti terminai. Gražu. Giljotina po dvejų metų bus jau suręsta. Vsio zakono, mieli ministrai“, – valdžios veiksmus dėl Astravo elektrinės kritikavo dešiniųjų patriarchas.
Tačiau jis mano, kad Lietuva galėtų aktyviau apie pašonėje vykstančią savivalę pranešti tarptautinei visuomenei: „Tokia savivalė, prievartavimas ir patyčios neleistinos. Branduolinis nesaugumas neleidžiamas tarptautinėmis konvencijomis.
O kaip mes galime neleisti? Niekuo nepadėti, nepirkti, boikotuoti. Tegul paspringsta Minsko viršininkai, kurie jau krapšto dideles galvas, kaip reikės atiduoti milijardus, juolab neturint pirkėjo. Tegul galvoja – ne mes jiems tuos spąstus ir naują rusiškų skolų vergiją primetėme. Kaskite kuo greičiau duobę kitoje vietoje, o pasienyje su Europa teliks tik metalo laužas ir dideli tvenkiniai žalioms užmigusių žaliųjų varlėms“.
Anot V.Landsbergio, jeigu jis būtų „koks pirmininkas“, jau per naktį parašytų „gyvosios Lietuvos manifestą“. „Tegul bręsta naujas lietuvių išsišokimas europiečių sąmonėje“, – kalbėjo profesorius.
Jis paragino suvienyti jėgas prieš jėgainės statybą ir surengti protesto žygį į Astravą: „Pakilkime dar sykį į Baltijos kelią, nuo Pakūtuvėnų iki Astravo. Jei pajudėtų išties milijoninis Baltijos kelias iš Vilniaus į Astravą, tą pasaulis pamatytų. Sakytų, pasiuto lietuviai kaip anąsyk, reikia ką nors daryti. Tai tegul šūkis, mūsų šūkis „Darom“ būna tikras ir nuolatinis. Laiko nebėra“.