Kai paskubomis ieškoma globėjų, kenčia vaikai, nes susidūrus su pirmomis problemomis vaikai grąžinami atgal. Vienuose vaikų namuose Zarasuose iš penkių sunkių vaikų net trys grąžinti iš globėjų šeimų. Dar viena nuo gimimo vaikų namuose augusi mergytė neseniai rado naują globėją, nes pirmoji jos atsisakė. Net nesulaukusi teismo sprendimo sukrovė daiktus ir išvežė mergytę. Vaikų namų realybe domėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ žurnalistė Asta Martišiūtė.
Vilniuje gyvenantis Artūras Čižas augo Antazavės vaikų globos namuose Zarasuose. Ten jis atsidūrė sulaukęs dešimties, kartu su dar dviem broliais ir trimis seserimis. Kai vaiko teisių specialistai iš šeimos nutarė paimti šešis vaikus, vyriausiajam iš septynių šeimos vaikų jau ėjo aštuoniolikti metai, tad jis liko gyventi su tėvais ir nuėjo jų pėdomis, o užaugusieji vaikų namuose surado kitą kelią.
Kai nuolat kalbama, koks blogis yra vaikų namai, A. Čižas norėtų prieštarauti, mat viską lemia čia dirbantys žmonės.
„Man tai nebuvo valdiška įstaiga. Nežinau, ar su auklėtojais pasisekė, bet mano auklėtojai buvo labai geri. Mūsų direktorius būdavo griežtas ir teisingas. Jei nusikalsdavai, duodavo mums darbų. Jis būdavo kaip tėvas, o auklėtojos, kurios su mumis dirbdavo kiekvieną dieną, tikriausiai kaip mamos. Nepasigedau tradicinio modelio, kur yra tėtis, mama ir keturi vaikai“, – pasakojo vaikų globos namuose užaugęs A. Čižas.
Valdiškose institucijose vaikų mažėja, globėjų daugėja ne taip sparčiai, o vaikai vis grąžinami į šeimas. Nuolat tikimasi, gal šeima pasitaisys – gal po pirmo, gal po antro karto. Kuomet A. Čižas su broliais ir seserimis buvo nuvežtas atgal pas tėvus, po kurio laiko juos vėl grąžino į vaikų globos namus. O pats vaikinas tikina, niekada nenorėjęs grįžti į tėvų namus, nes žinojo, koks gyvenimas laukia.
„Esu matęs pavyzdžių, kai prasidėjo pertvarka, vaikai visiškai nepagrįstai grąžinami į šeimą, nors tėvai nepasikeitę, alkoholikai. Vaikų grąžinti atgal į vaikų namus nenorima vien dėl statistikos. Jiems yra negerai ataskaitoje matyti tokius dalykus. Atsimenu, kai buvo teismo posėdis, tėvai neatvažiavo. Mūsų klausė, ar norite likti, ar norite grįžti į šeimą. Visi vienbalsiai nusprendėme, kad norime likti vaikų namuose“, – pasakojo A. Čižas.
Tačiau kai prasidėjo reforma, reto vaiko klausiama, ko jis nori. Vaikų globos namų darbuotojoms kartą net teko užremti duris, kad nepabėgtų devynerių metų berniukas, kai buvo pranešta, kad jis siunčiamas gyventi pas tėvą, kurio gyvenime nepažinojo ir matė tik prieš teismo posėdį.
„Vaikas nenorėjo važiuoti, bet vis tiek išvažiavo, nes toks teismo sprendimas. Vaiko atidavimo procese kalbėjomės, kad yra toks sprendimas – tu turi važiuoti pas tėtį, o brolis turi važiuoti pas mamą. Toks yra sprendimas ir mes negalime jam prieštarauti“, – kalbėjo psichologė Asta Sokolovienė.
O paskui visuomenė stebisi, kodėl vaikai tokie pikti ir nedrausmingi, nors visi norėjo tik gero.
„Vaikas tampa agresyvus, o tai yra iš nesaugumo. Jei vieną kartą grąžino, nežino, gal po mėnesio dar kažkur patalpins. Vaikai dažnai klausia, ar mūsų daugiau niekur negrąžins, daugiau niekur nepatalpins“, – pasakojo A. Sokolovienė.
Tačiau į vaikų namus vaikai vežami ne tik iš smurtaujančių tėvų, bet ir iš bandymo neišlaikiusių globėjų. Antazavės globos namuose šiuo metu auga trys vaikai, kurių išsižadėjo globėjai. O tokios situacijos vaikams itin skausmingos.
„Klausiau, kodėl tu toks piktas, o jis man pasakė: kaip aš galiu būti nepiktas, jeigu neturiu nei mamos, nei tėčio, globėjai manęs atsisakė. Vaikas tiesiog verda, sieloje jis piktas“, – pasakojo Antazavės globos namų direktoriaus pavaduotoja Marytė Šileikienė.
Vaikų namuose augęs A. Čižas sako, kad globėjai vaikams gali parodyti visai kitokį pasaulį, apie kurį augantys vaikų namuose nė nenutuokia. Tačiau ne ką svarbiau yra toliau nedraskyti ir taip išdraskytos šeimos. Visgi, globoti dažniausiai imama po vieną vaiką, o vaikų namuose retas kuris auga be brolių ar seserų.
„Aš turėjau tris brolius ir tris seses, vyriausiajam buvo aštuoniolika. Mes visi gyvenome vienoje šeimynoje. Nenorėčiau, kad išskirtų ir vienas nukeliautų pas vieną globėją, kitas pas kitą. Tai kažkiek įvyko, kai atsirado mano globėjas savaitgaliais, bet rutina vykdavo kartu“, – pasakojo A. Čižas.
Zarasų rajonui įvykdyti penkmečio plano ir iki 2020-ųjų užkalti vaikų namų duris nepavyks. Vaikų namuose mažiukų nedaug, jie paimti globėjų arba įvaikinti. Mažiukai čia vadinami paklausiais, o vaikų namuose lieka nepaklausaus amžiaus vaikai.
Specialistai neabejoja, kad priėmus vaiko nemušimo įstatymą vaikų globos namuose tik daugės. Įstatymas galioja vos antrą savaitę, o iš tėvų paimtų vaikų jau krūvos. Į Antazavės vaikų globos namus taip pat buvo atvežtas paauglys, nors jo biologinė šeima teigia bandysianti pasitaisyti.
„Su ta šeima bus dirbama. Tėtis sutiko su įpareigojimais, jis pasiryžęs keisti gyvenimo būdą. Kadangi buvo neužtikrinamos saugios gyvenimo sąlygos, vaikas buvo nuvežtas į vaikų globos namus“, – pasakojo Zarasų vaiko teisių skyriaus vedėja Irena Gaigalienė.
Specialistai sako, kad kuo vėliau vaikas paimamas iš asocialios šeimos, tuo blogiau. Iki paauglystės vaikas jau būna susitaikęs su tėvų gyvenimo būdu.
„Be abejo, bus dalis vaikų, kurie visada norės grįžti į aplinką, kurioje nėra taisyklių, nelankyti, neruošti pamokų ir daryti, ką nori“, – teigė psichologė A. Sokolovienė.
Zarasuose gyvenanti globėja Eglė Vaitkevičienė turi devynis vaikus, tačiau tik trys iš jų yra biologiniai. Paskutinė valdiškoje įstaigoje augusi mergaitė į jos namus pateko atsitiktinai, kai jos atsisakė globoti paėmusi šeima. Anot jos, jei vaikas šeimoje pritampa, ankstesni patyrimai ne tokie skausmingi. Svarbu, kad šeimos paieškos neužsitęstų per ilgai.
„Ji labai nenorėjo važiuoti į vaikų namus. Ji norėjo likti netgi toje šeimoje, kur nepavyko – namuose, o ne institucijoje. Namų jausmas labai reikalingas, ypač prisirišimas. Kad ir kokios auklėtojos geros, mažiukui reikia žmogaus, pas kurį naktį gali atbėgti į lovą, kai susapnuoja blogą sapną“, – pasakojo E. Vaitkevičienė.
Surasti gerus globėjus be tėvų augantiems vaikams gali tapti tikra likimo dovana. Ir visai nesvarbu, kad pas globėjus svečiuojiesi tik per šventes ar savaitgaliais.
„Įsivaizduodavau, kad baigsiu mokyklą, bet kažko aukšto nepasieksiu. Tačiau atsirado globėjas, kuris parodė alternatyvas, parodė, kaip žmonės gyvena ir kaip gali gyventi. Tai iš tikrųjų motyvuoja“, – teigė vaikų namuose užaugęs A. Čižas, tikintis, kad nemažai globėjų iš tiesų vaikams gali tapti autoritetu.
Visgi, neužginčysi nei vaikų globos namų šalininkų, nei jų priešininkų. Ir tie, ir anie turi svarių argumentų. Vieniems vaikams tinka valdiška įstaiga, kitiems globėjai, o trečius galima sugrąžinti į biologinę šeimą. Neteisūs tik tie, kurie reformas su vaikų likimais matuoja penkmečių planais ir pamiršta, kad vaikai – ne kolūkio derlius, jų kilogramais nepasversi.
„24/7“ – sekmadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
