Pirma, politiškai žalia „valstiečių“ frakcija, kurios dalis narių negali apsispręsti, prie kurio iš dviejų lyderių – partijos pirmininko R.Karbauskio ar premjero S.Skvernelio – telktis.
Antra, dauguma ministrų, vadinamųjų profesionalų – juos tarytum triušius iš skrybėlės traukė pirmiausia Prezidentūra – neturi glaudaus ryšio su valdančiąja partija ir tvirtesnės atramos visame politiniame lauke.
Trečia, beveik jokio ryšio taip pat neturi abi valdančiosios koalicijos partnerės.
Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir aštriu charakteriu garsėjanti Vyriausybės kanclerė M.Dargužaitė, kai vienašališkai ėmėsi iš naujo akėti ministerijų pateiktus programos priemonių įgyvendinimo planus ir juos versti aukštyn kojomis.
Kai ministrai pasiskundė dėl vicepremjere pasijutusios pareigūnės savivalės, S.Skverneliui neliko nieko kita, kaip stumtelėti ją į šalį nuo tų planų rengimo.
Bet netrukus premjerui teko gesinti ir dar vieną gaisrą. Mat prieš M.Dargužaitę, užsimojusią iš esmės pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją, tačiau, regis, ne visada sugebančią rišliai kalbėti, o juolab išklausyti kitų, sukilo jos pavaldiniai. Gana tiesmukam S.Skverneliui dabar, ko gero, teks pasitelkti ir diplomatinius sugebėjimus, kad konfliktas nepaaštrėtų.
Trumpai tariant, Vyriausybės vadovui šiomis dienomis nesaldu. Atrodo, kad jis ieško paramos ne tiktai Prezidentūroje, bet ir konservatorių gretose.
Beje, griežtėja ir jaukiu santūrumu iki šiol savo reitingus kėlusio premjero tonas. Ypač tai buvo pastebima jam atsakinėjant į neparankius klausimus apie konkrečius darbų planus.
Lieka tik tikėtis, kad S.Skvernelis vis dėlto nepasuks tuo keliu, kuriuo jau pasuko R.Karbauskis kaltindamas žiniasklaidą, kad ji nupirkta, o savo kritikus – melu. Kitaip sumaištis valstybėje tik dar labiau didėtų.
