Aktoriaus ir režisieriaus R.Boravskio smegenyse iki šiol praeitis maišosi su dabartimi. Įvykių seka sugriuvo, o tie, kurie nulėmė 2015 metų spalio 10-osios siaubą, yra išsitrynę. Pirmoji kūrėjo išpažintis – apie gyvenimą po skrydžio iš penkto aukšto.
„Dabar gali papasakoti apie mane bet kokią istoriją, ir aš patikėsiu“, – atsidusęs šyptelėjo 45 metų R.Boravskis.
Surinktas iš skeveldrų, o daugelį kaulų gydytojai išvis turėjo pakeisti protezais – tokie jie buvo sutrupinti smūgio, kai aktoriaus kūnas skriejo iš penkto aukšto ir tėškėsi, laimei, ne ant grindinio, o ant pagalbinių patalpų stogelio.
Tačiau kūnas pamažu gyja. Rolandas jau sklandžiai kalba, nors dar ne savo balsu, o vaikšto, nors ir lėtai, tačiau be lazdelės.
Grįžta ir humoro jausmas.
– Kaip tu jautiesi? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Boravskio.
– Trenktas. Fiziškai jaučiuosi kaip iškritęs iš penkto aukšto, bet kažkaip likęs gyvas. Išgerti negaliu, parūkyti negaliu.
– Neleidžia?
– Negaliu. Beje, jeigu rūkai, galiu patarti, kaip mesti rūkyti. Tereikia užlipti į penktą aukštą ir nušokti.
– O ką tu dabar veiki per dienas?
– Aš guliu ir guliu. Manimi rūpinasi.
– O kas?
– Mano tėvai.
– Nepuolei į depresiją?
– Buvo ir nevilties, visko buvo.
– O šviesą tunelio gale ar matei?
– Tunelio nemačiau. Mačiau raibuliuojantį vandenį. (Liečia veidą, braukia prakaitą.)
Matai, kaip man sunku kalbėti. Užtirpusi burna.
– Ji nejautri, kaip būna nutirpusi po dantų taisymo?
– Lyg ir suleido kažkas vaistų, bet suleido tiek daug, kad per visą galvą eina ir net sprandui užtenka. Ir man sunku su tais vaistais, su tuo poveikiu, bet aš kalbu.
Ir net akys silpniau mato, nes aptirpę vokai, nors man sako, kad akys netirpsta.
Dėl to nedaug valgau...
– Neturi apetito ar kaip?
– Ne, aš nežinau, kas yra apetitas. Man viskas vienodai: reikia – valgau, nereikia – nevalgau.
– Jeigu neprimintų mama, tai tu galėtum ir nevalgyti?
– Galėčiau.
– Tu labai gyvybingas, sportiškas buvai, o staiga pabudai iš komos visiškai bejėgis. Ką reikia sau pasakyti, kad prisiverstum tuos milimetrinius judesius daryti?
– Siaubas. Buvo siaubas. Aš anksčiau akrobatika užsiiminėjau, o dabar vos pajudu.
Mane buvo apėmęs toks juodas pyktis. Bet nežinojau, ant ko pykti ir ko griebtis. (Rodo kairės rankos riešą, kuris buvo sutrupintas, nes krisdamas ant šono spėjo pakišti delną po galva.) Čia buvo įtvaras, čia gipsas.
Man gydytojai pasakė: „Ačiū Dievui, kad tu ranką kažkaip pakišai po galva, nes jei būtum nepakišęs, tai dabar jau būtum be galvos.“
– Bet ranka dabar jau juda?
– Ją surinko iš skeveldrų. Kojoje – irgi metalas, kažkoks šarnyrinis protezas. Man keista, kad nematau didelių randų.
– O kokios prognozės?
– Jie kalbėjo, kad viskas sugyja.
– O kodėl tada tu toks liūdnas?
– Toks mano charakteris.
– Apsidairiau, ar nepasikabinai dar Dievulio kur nors, bet nematau.
– Pasikabinau. Turiu ir daug skulptūrėlių, ir daug kalbėjausi su žmonėmis. Ypač apie tikėjimą.
Aš manau, kad reikia kuo nors tikėti. Svarsčiau: kodėl man tokia lemtis? Kas mane baudžia? Ką aš padariau, kuo nusikaltau, už ką man tokia bausmė? Vadinasi, yra už ką...
– O kodėl manai, kad čia bausmė? Juk tai, kad likai gyvas, yra stebuklas.
– Nežinau, neatsimenu. Neatsimenu. Nieko neatsimenu.
– Tai tu savęs gaili?
– Taip, man savęs gaila... Kai pagalvoju, koks aš žmogus, net ašaros rieda, kaip savęs gaila. (Ironiškai šypsosi.)
– Visi tie žmonės, kurie tą naktį buvo su tavimi Kameriniame teatre, šventė Evaldo Jaro spektaklio premjerą, labai nenoriai ką nors prisimena. Jie net į policiją nėjo pasakoti, juos tik po kurio laiko apklausė. Kaip manai, kodėl?
– Taigi ten aktoriai, teatralai. Jie – ką? Jie gi – nieko.
Man pasakojo, kad aš tą dieną sirgau, gėriau vaistus nuo gripo, ir turbūt man užteko vieno stikliuko – išgėriau ir greičiausiai mane paveikė...
– Atsijungei?
– Atsijungiau, o kiti net nežinojo. Sako, kad nesuprato, kas vyksta: visi rūkė scenoje, o aš kažkodėl nuėjau į tą rūkyklą penktame aukšte, nors galėjau likti su visais.
– Ar tu prisimeni savo vaidmenis?
– Tai labai gerai prisimenu, ačiū Dievui.
– O savo politikavimą?
– Politikavimą – tik gabalais, tokiais etapais.
– Ar prisimeni, koks tu piktas buvai politiškai piktas? Dalią Kuodytę iš „Nuogos tiesos“ („Lietuvos ryto“ televizijos laida) išvijai pasakęs: „Kaip galima taip baisiai atrodyti ir taip baisiai kalbėti?..“
– Šiek tiek atsimenu. Atsimenu, kad dalyvavau rinkimuose, visą tą istoriją su Drąsiaus Kedžio dukterimi. Visa tai labai gerai prisimenu.
– Tuomet gal į atmintį grįš ir tos nakties prisiminimai?
– Gal, bet dabar man yra susimaišiusi praeitis su dabartimi.
Man dabar kaip visiškai neseni atrodo ir prieš 20 metų vykę įvykiai.
Lyg kokį nors filmą žiūrėčiau, kur viskas susimaišę.
– Istorijos pabaiga tau gali susimaišyti su pradžia?
– Taip.
– Čia beveik kaip Alisa Stebuklų šalyje?
– Panašiai.
– O ar į visa tai neįsivelia sapnai?
– Sapnų neatsimenu. Man ir dabar maišosi, aš dažnai nežinau, kas tai: ar tai sapnas buvo, ar realybė. Bet aš bandau prisiminti.
– O tau iš viso smalsu sužinoti, kas įvyko tą tragišką dieną?
– Smalsu, nors aš maždaug įsivaizduoju.
Draugai man pasakė, kad aš tą dieną sunkiai sirgau, na, gal nesunkiai, bet buvau prigėręs daug vaistų.
Jie turbūt kraujyje buvo ir, jeigu tik išgersi, tai bet kuris gydytojas pasakys, kas gali nutikti.
– Sakė, kad buvai labai linksmas, dar kažkokia mergina ten buvo, esą tau ant kelių sėdėjo. Gal jūs kartu į tą nuošalią rūkyklą užlipote?
– Neatsimenu visiškai nieko. Mergina? Net įdomu, kokia dar mergina....
Bet sveikatos nėra, kaip matai, visas šlubuojantis, nutirpęs, sutrankytas. Jaučiuosi tarsi per mane būtų pervažiavęs tankas.
– Ar sutiktum nuvažiuoti į nelaimės vietą?
– Žinoma.
– Kur jūs rūkydavote? – paklausiau R.Boravskio jau biurų pastate, sostinės Konstitucijos prospekte. Iš pradžių kalbėjomės Kamerinio teatro fojė, o po to – penkto aukšto rūkomajame, šalia lango, per kurį R.Boravskis iškrito.
– Mes kildavome į penktą aukštą arba rūkydavome tiesiog ant scenos. (Rodo nuotraukas iš savo režisuoto spektaklio „Pogrindžio komedija“.)
Šį spektaklį aš atsimenu ir noriu grįžti į jį.
– O apie ką jis?
– Apie pogrindį.
– Tiesiog?
– Apie pomirtinį gyvenimą. Aš kūriau spektaklį apie mūsų šalį, kaip čia reikia gyventi pogrindyje, tvarkyti reikalus.
Štai ir prikūriau apie pomirtinį gyvenimą. Pats pakliuvau. (Kalba stovėdamas prie rūkyklos lango.)
– Supranti, kad tu turėjai subyrėti į šipuliukus?
– Geras, o kodėl aš ten toliau nenuskriejau? (Žiūri pro rūkyklos langą.)
– Gal slydai?
– Bet mano kolegos aktoriai sako, kad aš mėgdavau užšokti ant lango abiem kojom.
– Tai turbūt užšokai ir nudribai ten.
– Siaubas, siaubas. (Iškiša galvą į lauką.)
– Žinai, kaip tave rado? Pamatė pravertą langą, atėjo, pasižiūrėjo ir pamatė tave. Tai tave išgelbėjo. Ačiū Dievui.
– Tokius siaubingus dalykus pasakoji. Baisu.
– Bet tau tas pat: lyg pasaką sekčiau, ar ne? Tau dabar bet ką galima pasakoti, nes tu nieko neprisimeni?
– Aš neatsimenu tik, va, šito.
– O tu atsimeni šią vietą, tai, kad čia esi buvęs anksčiau?
– Vietą atsimenu.
– Kad čia rūkydavai?
– Mes vaikščiodavome čia rūkyti, bet būtent tos dienos įvykių aš neatsimenu – nei kad čia buvau, nei ką veikiau.
Turbūt praradau sąmonę ir netyčia kritau – išdribau per langą.
– Bet kaip čia galima užšokus ir stovint visu ūgiu išdribti?
– Lango rėmas per žemas. Man nebuvo sudėtinga.
Aš turbūt užšokau ant palangės, parūkiau, pamąsčiau ir išgriuvau.
– Tu dabar čia pasakoji tai, ką pasakojo vienas draugų?
– Taip. Arba kas nors atėjo, koks nors piktadarys, ir mane išstūmė?
– Negali to būti. Aš manau žinai ką? Kad kažkas viską matė ir nėrė į krūmus.
– O motyvas koks?
– Išsigando. Gal susimušėte. Tu gi ūmus.
– Aš? Aš tikrai žmogaus nemuščiau. Tu į siaubingas vietas atvežei mane.
Neduok Dieve. Niekada nelaipiokite į penktą aukštą.
– Tai, vadinasi, tavo atmintis nė nekrustelėjo, mano eksperimentas nepavyko?
– Man šitie vaizdai nieko nesako.
– Kažkur toje tavo košėje turėtų būti įrašyta...
– Šitą rūkyklą aš atsimenu, bet ji man neatgaivina jokių prisiminimų. Aš tos dienos išvis neatsimenu.
– Bent jau atsimeni, koks spektaklis buvo?
– Aš tą spektaklį dar kartą mačiau jau po traumos – „Karalius nuogas“, Evaldas Jaras statė, siūlė ir man suvaidinti vaidmenį, bet aš tada atsisakiau ir pasirinkau režisuoti serialą LNK.
Tad negalėjau ir čia repetuoti, bet sako, kad į premjerą atėjau...
– O spektaklį dabar žiūrėjai kaip pirmą kartą?
– Ir man patiko. Super. Labai šaunus spektaklis. Labai geras. Prisižvengiau.
