Valdas Vasiliauskas. Žurnalistai ir redaktoriai, ruoškite pinigines!

Metų pokštas, suteikęs dingstį pasilinksminti visiems, kas netingėjo, – Seimo „valstietės“ D.Šakalienės ir jos dviejų bendraautorių įstatymo pataisa, kuria norėta priversti informacijos rengėjus pirmuosius laikraščių puslapius ir TV programas matuoti liniuote ar sverti svarstyklėmis, kad šiukštu negatyvo nebūtų daugiau nei pozityvo, kad juodos ir baltos spalvos būtų atseikėta po 50 proc.

Daugiau nuotraukų (1)

Valdas Vasiliauskas

2017-03-21 15:50, atnaujinta 2017-04-07 13:00

Vis dėlto informacijos vertę nulemia ne spalva, o faktai ir tiesa, taip pat jos pateikimo forma (meistriškumas). Jeigu ir galima būtų kalbėti apie kokį balansą, tai nebent visuomenės teisės žinoti ir žmogaus teisių (pavyzdžiui, teisės į privatų gyvenimą) pusiausvyrą ir pan.

Žiūrėdamas į gerbiamą pataisos autorę, kažkodėl prisimenu rusišką frazę iš šiandien užmiršto, kadaise populiaraus dramaturgo A.Volodinio pjesės : „Pusti Dunku na Evropu“ (išleisk Dunką į Europą). Arba Seimą.

Žinoma, Lietuvos žiniasklaida nėra be nuodėmės, gal net serganti. Dėl žurnalistų ir jų redaktorių smukusio profesionalumo, apžvalgininkų lėkštumo, išankstinių nuomonių ir tendencingo varymo į vienus vartus, kai, pamatęs autoriaus ar TV vedėjo pavardę, gali toliau nebeskaityti ar nebežiūrėti, nes žinai, ką jis tarkuos, o ką meiliai paglostys ar nutylės. Juk banalūs ir tie D.Šakalienės kritikai, kurie teišgalėjo šauktis Konstitucijos ir žodžio laisvės.

Žodžio ir nuomonių laisvė nieko verta, virsta parodija ar farsu, jeigu ji neparemta faktine tiesa arba ją net sąmoningai iškraipo, jeigu žurnalistas ir jo redaktorius nepaiso nekaltumo prezumpcijos ir be teismo nuteisia žmogų, vykdo politinius užsakymus, dalyvauja bendrose su slaptosiomis tarnybomis operacijose, platindami ikiteisminio tyrimo medžiagą.

Jeigu žurnalistas ir jo redaktorius yra dvaro liokajai, kas savaitę vienuose rūmuose gaunantys instrukcijas, ką kritikuoti ir ką pagirti. Štai kas trypia spaudos laisvę.

Mirtiną smūgį lietuviško žodžio ir nuomonių laisvei sudavė A.Kubiliaus mokesčių „naktinė reforma“, po kurios tradicinė (popierinė) Lietuvos žiniasklaida neatsigavo, taip pat ir jos dalis – poligrafija, sudėtinga ir ypač brangi pramonės šaka.

Dėl nulinio PVM tarifo dauguma Pietų Lietuvos laikraščių spausdinami Lenkijoje. Nors PVM lengvata spaudai ir buvo grąžinta, tačiau, kaip ir daug kas, ne iki buvusio prieš krizę lygio – tik iki 9 proc., nors daugelyje Europos kraštų šis mokestis yra sumažintas iki 5 proc. arba net nulio (Jungtinėje Karalystėje).

Lietuvoje spausdintam žodžiui krizė dar nesibaigusi. Apie Lietuvos valdžios, nesvarbu, kokios ji spalvos, kairioji ar dešinioji, nemeilę nepriklausomai žiniasklaidai byloja ir grynai tautinis išradimas – etikos vėzdas.

Pagal skandinavišką modelį sukurta Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija ir etikos kodeksas netikėtai virto valdžios rankose represijų botagu. Konservatorių iniciatyva patyliukais buvo „patobulinti“ Viešųjų pirkimų ir PVM įstatymai, pagal kuriuos žiniasklaidos priemonė, paskelbta neetiška, automatiškai praranda teisę į PVM lengvatą ir išmetama iš valstybės viešųjų pirkimų.

Nekaltu etikos apdaru buvo įpakuotos valdžios ekonominės represijos, kurios žiniasklaidos nepriklausomybei kelia ne menkesnę grėsmę, nei atvira politinė cenzūra. Neilgai truko, kol neetiškomis buvo pripažintos bemaž visos žiniasklaidos priemonės, kurios drįso kritikuoti valdžią ir todėl buvo pasmerktos pusbadžiavimui. Lietuvoje nepriklausoma žurnalistika auklėjama ir paklupdoma skurdu.

Absurdiška mokesčius paversti bausme, o etiką įvertinti pinigais, todėl tokių sankcijų nėra nė vienoje Europos Sąjungos (ES) valstybėje, jos prasilenkia su ES teise (pagal ją PVM lengvata netaikoma tik reklaminiams leidiniams, o iš viešųjų pirkimų gali būti šalinamos bendrovės tik už teismo pripažintus mokesčių, gamtosaugos, korupcijos ar kitokius rimtus nusižengimus).

Tačiau Lietuvos politikams – tai ne argumentas. Praėjusią kadenciją prieš bandymus atšaukti šias tamsybininkų prastumtas pataisas mūru stojo visų Seimo frakcijų nariai, nepriklausomai nuo pažiūrų, patirties ir išsilavinimo. Niekas taip nesuvienija, kaip bendras priešas ar neapykanta.

Nemanau, kad ir šią kadenciją būtų kitaip. Nors politikai į Seime dirbančius ar užklystančius žurnalistus žiūri sudrėkusiomis iš dėkingumo šuns akimis (gal pakalbins, pakvies į TV laidą?), tačiau dauguma jų užantyje nešioja didesnį ar mažesnį akmenį, kurį, pasitaikius pirmai progai, mielai sviestų į tuos nekenčiamus „žurnaliūgas“.

Vienas tokių akmenų į Lietuvos žiniasklaidos daržą paleistas praėjusį penktadienį, kai D.Šakalienė, paprotinta frakcijos kolegų ir jos vedlio R.Karbauskio, dar nebuvo suskubusi atsiimti savo projekto.

Grupė įvairių Seimo frakcijų atstovų užregistravo to paties Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios nesukėlė tokio skandalo, kaip „valstietės“ marazmas, nes ne taip akivaizdžiai prasilenkia su sveiku protu. Tačiau dėl to kaip tik klastingesnės ir pavojingesnės, nors nepelnytai likusios tūnoti D.Šakalienės abejotinos šlovės šešėlyje.

Tarp drakoniškų pataisų iniciatorių esama ir mano bičiulių, tad tenka vaduotis maksima: „amicus Plato, sed magis amica veritas“ (sulietuvinta versija: „Petras – draugas , bet tiesa- dar didesnis draugas“).

Bene ir jiems susikompromituoti projektą pakišo klastūnai, kaip ir apsijuokusiai D.Šakalienei, kuri, po kritikos uragano atsikvošėjusi ir linkusi į atgailą, net atsižegnojo nuo paiko pasiūlymo autorystės?

Šios kadencijos pradžioje žlugus bandymams pažaboti visur nosį kaišiojančius žurnalistus Civilinio kodekso pataisomis( kurias vetavo prezidentė), nūnai sumanyta juos pričiupti baudomis.

Nors virš kiekvieno kritiškesnės publikacijos autoriaus ir jo redaktoriaus galvos pakibusi civilinio ieškinio dėl garbės ir orumo, moralinės žalos atlyginimo, skundo etikos sargams, net baudžiamojo persekiojimo privataus kaltinimo tvarka grėsmė, pataisų iniciatoriai mano, kad bausmių žiniasklaidininkams nepakanka, be to, per ilga terlionė su jomis teismuose.

Todėl dalį teismo priedermių ketinama perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, suteikiant joms įgaliojimus pagal Administracinių nusižengimų kodeksą skirti pinigines baudas prasikaltusiems (neįtikusiems?) žurnalistams, leidiniams, TV kanalams.

Šios idėjos visas žavumas yra tas, kad Žurnalistų etikos inspektorių ir Lietuvos radijo ir televizijos komisiją skiria Seimas. Vargu, ar Seimui tiesiogiai pavaldžios institucijos galėtų likti kurčios Seimo narių, ministrų, juos delegavusių partijų skundams. Seimo gelmėse subręsta ne vien kvaili sumanymai.

Žurnalistai ir redaktoriai, ruoškite pinigines!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.