Ilgus metus laisvėje ne tik nusikaltimais, bet ir savo pavarde baimę kėlęs H.Daktaras nenurimsta ir už grotų – skundžia ir melžia valstybę.
Parduotuvėje nėra razinų, artimieji negali perduoti rašiklių, o trys pasimatymams skirtos valandos pralekia per greitai.
Tai tik keli skundai iš tos didžiulės šūsnies, kuriuos teismams yra parašęs H.Daktaras, bet net laimėtos bylos nepadeda jam įveikti didžiausio priešo – vienatvės.
Šešių žvaigždučių pragaro viešbutis. Taip Lukiškių kalėjimą vadina žinomiausias Lietuvos nusikaltėlis H.Daktaras, pravarde Henytė.
Kad jame teks praleisti visą likusį gyvenimą, 59 metų H.Daktaras išgirdo per radiją. Kai praėjusių metų birželio 16-ąją Aukščiausiasis teismas Kauno Daktarų grupuotės lyderiams skelbė galutinį nuosprendį, H.Daktaras sėdėjo savo kameroje ir klausėsi žinių.
– Kodėl skelbiant svarbiausią nuosprendį jūsų nebuvo teismo salėje? – „Lietuvos rytas“ paklausė H.Daktaro, pareigūnų atvesto į Lukiškių kalėjimo pasimatymų kambarį.
– Iš pradžių to nežinojau ir aš pats. Buvau parašęs prašymą vykti į teismą, apsivilkau kostiumą, vaikščiojau po kamerą, bet manęs vestis niekas taip ir neatėjo.
Vidurdienį per radiją išgirdau, kad man paskirta bausmė iki gyvos galvos. Mane ištiko šokas, galva tiesiog sprogo, turėjau apsipilti šaltu vandeniu.
Dar labiau mane išgąsdino žinia, kad po nuosprendžio žmona nualpo. Aš nežinojau, kas iš tiesų atsitiko, todėl nerimavau dėl jos sveikatos. Kalėjimas – nieko baisaus, o šeima man svarbiausia, tai – viso ko pagrindas ir amžinybė.
Tik vakare man buvo pranešta, kad į teismą nebuvau nuvežtas dėl mano paties saugumo.
– Negi tikėjotės, kad nuosprendis bus kitoks? Juk bausmę iki gyvos galvos jums jau buvo skyrę ir Klaipėdos apygardos, ir Apeliacinis teismas.
– Maniau, kad už nusikaltimus bendrininkų grupėje ir vadovavimą jai man bus paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, blogiausiu atveju – 20 metų.
Vis tiek buvau pripažintas mafiozu – galėjau gintis ar nesiginti, vis tiek niekas manimi nebūtų patikėjęs.
Kai išgirdau pirmąjį nuosprendį, net juokas ėmė: kalėjimas iki gyvos galvos atrodė nesąmonė. Bet kai kameroje pasėdėjau vienas ir supratau, kad taip gali būti visą gyvenimą, pasidarė baisu.
Prieš Aukščiausiąjį teismą ir aš, ir mano žmona, ir advokatas tikėjomės, kad nuosprendis bus sušvelnintas. Juk bylą nagrinėjo septynių teisėjų kolegija, kurioje yra tikrai profesionalių teisininkų.
– Ar tuo metu, kai vadovavote nusikaltėlių grupuotei, nepagalvojote, kad jūsų kada nors lauks griežčiausia bausmė?
– Kai gyvenau tame savo pasaulyje, galėjau būti nušautas, ir ne kartą. Bet kad būsiu nuteistas iki gyvos galvos, tikrai niekada negalvojau.
Aš laikiau save teisingu ir kovojau, kad tarp mano draugų, vadinamųjų bachūrų, nebūtų netvarkos ir viskas vyktų garbingai. Dabar Seime veikia Antikorupcijos komisija, savo komandoje panašiai tvarkiausi ir aš.
– Garbinga ir tai, kad kai kurie jūsų bendražygiai neteko gyvybės?
– Man pagaliau pavyko įrodyti, kad sėdėdamas kameroje ir atlikdamas bausmę pačiu griežčiausiu režimu negalėjau užsakyti Sigito Čiapo nužudymo.
Mane nuteisė dėl mano pusbrolio Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, nužudymo, bet per 24 metus niekas taip ir nesurado jo palaikų.
Kažkada prokurorui sakiau: „Ko čia sėdi teismo salėje, imk kastuvą, kask ir ieškok to Mongolo.“
Pusantrų metų pareigūnai kasinėjo mišką, trijų hektarų mišką išgręžė kas pusantro metro – Mongolo palaikų nėra. Tegul pasikviečia ekstrasensus iš televizijos laidų, gal jie Mongolą suras.
Valstybė mane pripažino monstru, Kauno ir visos Lietuvos mafijos vadovu.
– Kaip atrodo jūsų diena nelaisvėje?
– Mus žadina 6 valandą ryto, bet aš vyturys, visada keliuosi pusę šeštos.
Tuomet išsiverdu arbatos, įsijungiu televizorių ir iki 8 valandos rašau laiškus. 8 valandą būna patikrinimas – reikia išeiti iš kameros.
Po jo išveda į kiemelį, kur galiu praleisti pusantros valandos, – 40 minučių bėgioju, likusį laiką darau atsispaudimus. Grįžęs pusryčiauju ir iki pietų žiūriu kokį nors filmą, klausausi muzikos.
Po pietų vėl valandą sportuoju, o nuo 16 valandos 30 minučių per televiziją prasideda žinios ir įvairios laidos, kurias ir žiūriu iki vakaro. Knygų skaityti nemėgstu.
– Teisybės ieškote net būdamas už grotų. Teismams ne kartą skundėtės dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių kalėjime.
– Sėdėdamas kalėjime matau daug spragų. Jei mes einame į Europą, tai ir turėtume gyventi kaip Europoje, o ne kaip Rusijoje.
Anksčiau kalėjimo parduotuvėje galėdavome išleisti tiek, kiek norime, dabar atsirado riba – 114 eurų.
Man tą sumą kas mėnesį perveda motina, bet Lukiškių kalėjimo parduotuvėje viskas brangu, todėl visam mėnesiui neužtenka.
Galima pirkti džiovintas slyvas, abrikosus, bet brangu. Razinos – pigios, bet jos draudžiamos – neva gaminsime degtinę.
Dėl to paties draudžiamas ir medus, kažkodėl neparduodami ir sausainiai. Raugo degtinei galima pagaminti iš bet ko, bet man to nereikia, aš – ne girtuoklis.
Aš kasdien sportuoju ir stengiuosi maitintis sveikai – nevalgau margarino, baltos duonos. Paskutinę vasario savaitę reikėjo tenkintis valdišku maistu, pinigų maisto produktams nebeužteko.
Negaliu pasakyti, kad kalėjimo maistas labai blogas, iš bado nemirčiau, bet norisi maitintis sveikai, juk man beveik 60 metų.
Mirti juk lengva – gyventi sunku. Yra šeima, žmona, vaikai, vis tiek dar turiu vilčių sugrįžti pas juos.
Gerai, kad aš turiu šeimą, o ką daryti tiems, kurie viską praradę? Sėdi metų metais kamerose po vieną, apima depresija.
– Jūs irgi gyvenate vienas?
– Vienas gyvenu jau dvejus metus, todėl nepraleidžiu net menkiausios progos pabendrauti su kitais – dalyvauju visuose kalėjimo renginiuose, kad tik išeičiau iš kameros. Aš užaugau mieste, tarp draugų, mėgstu bendrauti, todėl man nieko nėra blogiau, nei būti vienam.
– Bet kalėjime galima dirbti.
– Galima, bet gauti darbo nėra taip lengva. Čia yra 20 darbo vietų, o mūsų beveik šimtas. Aš nelabai ten ir veržiuosi – dirbti kasdien po 12 valandų už 150 eurų per mėnesį? Jei už dieną mokėtų po 200 eurų, gal ir dirbčiau.
Tiems, kurie čia gamina tuos inkilus ir lesyklas, taip pat svarbiausia ne darbas, o galimybė pabendrauti.
Kitose Europos šalyse net nuteistieji iki gyvos galvos gali vaikščioti koridoriais, o į kameras grįžta tik miegoti.
Mes uždaryti 23 valandas per parą. Tiek laiko vienas būdamas žmogus virsta žvėrimi, pradeda visų nekęsti.
Kalėjime būtinas psichologas, o čia jų – tik vienas ar du daugybei žmonių. Nuolat rašau prašymus susitikti su psichologais, bet jie nespėja.
– Lieka bendrauti su šeimos nariais. Jūsų žmona Ramutė laimėjo bylą dėl ilgalaikių pasimatymų, bendraujate ilgiau?
– Teismą laimėjo ir žmona, ir aš. Prieš keletą metų dėl pasimatymų prisiteisiau 2 tūkstančius eurų, žmona prisiteisė 500 eurų, bet kalėjimo administracija atsakė, kad tam nėra sąlygų.
Kaip vykdomi teismo sprendimai, turėtų kontroliuoti antstoliai, bet negi antstolis ateis į Lukiškių kalėjimą? Visi čia vieni su kitais susiję.
Kai apie tai paklausiau Kalėjimų departamento direktorės, sužinojau, kad mums palankus teismo sprendimas yra apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
Todėl aš dar kartą kreipiausi į teismą ir dabar jau prašau 10 tūkstančių eurų. Teismai visiems priteisia pinigų, o valstybė vis tiek nieko nedaro ir negalvoja.
– Kiek laiko dabar galite bendrauti su žmona ir kitais artimaisiais?
– Kas antrą mėnesį mums priklauso trumpalaikiai pasimatymai – po 3 valandas, direktorius duoda ir papildomų pasimatymų. Į juos ateina žmona, motina, vaikai, anūkai. Turiu keturis anūkus, bet laukiu ir daugiau, nes dukterims – 16 ir 25 metai.
Du didžiausi malonumai – šie pasimatymai ir skambučiai į namus. Du kartus per savaitę su artimaisiais galiu kalbėtis po 15 minučių.
Bet telefono skaitiklis įsijungia iš karto, kai tik pradedu skambinti, o prisiskambinti žmonai į Kauno rajoną labai sunku, turbūt saugumas savo aparatūros prijunginėjo.
Kol prisiskambinu, praeina 3 ar 4 minutės. Aš – šeimos žmogus, todėl noriu pasikalbėti su žmona, motina, vaikais. Be jų pasaulis būtų neįdomus.
Kai buvau sulaikytas Bulgarijoje, telefonu galėjau kalbėti kiek noriu, svarbu turėti kortelę. Bulgarijoje į mane buvo žiūrima kaip į žmogų.
– Kokie jūsų santykiai su sūnumi Enriku, kuris vis įsivelia į istorijas su policija?
– Su sūnumi bendraujame, bet mūsų santykiai šiek tiek atšalę. Jis užsiėmęs savo verslu, savo žmonomis. Jis turi visokių problemų, tai viena žmona, tai kita. Neseniai vėl sužinojau, kad pažeidė kažkokias taisykles ir turės lankyti kursus.
Kenčia sūnus ir dėl manęs – visiems kliūva ta Daktaro pavardė. Siūliau jam pasikeisti pavardę, ir būtų rami galva.
– Su artimaisiais bendraujate ir laiškais, bet neseniai teismui skundėtės, kad šeimos nariai jums negali perduoti rašiklių. Ar jau turite kuo rašyti?
– Situacija labai keista – teismas mano skundą lyg ir patenkino. Teismo sprendimą gavo kalėjimo administracija, advokatas, o aš pats negavau. Sprendimą sužinojau iš televizijos, bet rašiklių man vis tiek niekas neduoda.
Kartu su rašikliais saugykloje laikomi ir artimųjų perduoti smilkalai, jų taip pat neleidžiama perduoti.
Mano kamera – vos kelių kvadratinių metrų, toje pačioje patalpoje įrengtas tualetas, o ventiliacijos nėra.
Smilkalai panaikintų tą dvoką, bet jų nėra sąraše daiktų, kuriuos leidžiama įnešti į kalėjimą. Ką blogo aš su tais smilkalais padarysiu?
Rašiklių galiu nusipirkti vietos parduotuvėje, tai smulkmena, bet draudimas juos įnešti – nesąmonė, todėl ir kovoju teismuose. Tai darau ne tik dėl savęs, o dėl visų. Vis tiek nėra ką veikti.
– Rašydamas skundus juk prisiteisiate ir pinigų?
– Man juokinga, kai teisėjams reikia paaiškinti, kodėl prašau vienokios ar kitokios sumos. Visi prašo ir aš prašau, nors man tų pinigų nereikia. Tegul duoda rašiklį, neprašysiu pinigų.
Tų pinigų aš vis tiek negaunu, viską iš karto atima antstoliai. Dabar iš manęs gręžia visi, kas gali.
– Tai kas sumokės už dantų protezavimą – šios paslaugos taip pat prašėte per teismą?
– Motina sumokės, bet čia taip pat absurdas. Dėl implantų kovojau ketverius metus, nuvežė mane į Santariškių klinikas. Gydytoja apžiūrėjo, viską suplanavo, o per tą laiką tvarka vėl pasikeitė.
Administracija nusprendė mane vežti į Pravieniškes. Vėl pusę metų laukiu, ir niekas nieko nedaro.
Už dantų implantus reikia sumokėti 7 tūkstančius eurų, o juos dės kažkoks gydytojas, kurio nesu net matęs. Gal aš juo nepasitikiu?
Ateitų gydytojas į Lukiškių kalėjimą, įdėtų tuos protezus ir nereikėtų niekur manęs vežioti.
– Minėjote, kad kelias valandas per dieną rašote laiškus. Su kuo susirašinėjate?
– Laiškus rašau nuolat. Per savaitę parašau iki 30, o pats gaunu apie 10–15. Susirašinėju ne tik su artimaisiais, turiu daug gerbėjų, tų, kurie yra skaitę mano knygą. Laiškų gaunu iš kalinių JAV, Italijoje.
Vien žmonai Ramutei nuo Naujųjų metų iki šios dienos parašiau 33 laiškus.
Rašau jai kas antrą dieną – nesvarbu, ką, net tai, ką sapnuoju. Man tai dvasinė iškrova. Aš ją labai myliu, ji mano angelėlis.
– Kaip gyvena jūsų žmona, juk jūsų šeimos namas areštuotas?
– Keista, kad atpirkimo ožiu tapau ne aš, o mano žmona. Daktarų grupuotės byloje buvo 16 teisiamųjų, ieškiniai buvo pareikšti visiems solidariai.
Jie beveik visi sutiko bendradarbiauti su policija, todėl jų turtui buvo panaikintas areštas.
Jie viską išpardavė, o mano turtas liko areštuotas. Jei tą ieškinį iš karto būtų padaliję 16 žmonių, savo dalį aš jau būčiau sumokėjęs.
Dabar ant žmonos pečių guli 120 tūkstančių eurų ieškinys – areštuotas namas, visas turtas, žmonos verslas. Apeliacinis teismas mano žmoną palaikė net bendrininke, esą ji žinojo, kad aš dariau nusikaltimus.
Teismas pripažino, kad mūsų turtas įgytas kartu, todėl nusprendė jį areštuoti. Vėliau mano žmona dalį žalos esą galės prisiteisti iš kitų 15 buvusių bendrininkų, bet ką iš jų paimsi, jei jie nieko nebeturi.
Mes su žmona taip pat bandėme pasidalinti turtą. Dar 1994–1995 metais tai patvirtino notaras, o dabar teismas nusprendė, kad mūsų sutartis – fiktyvi.
Anksčiau pareigūnams taip neatrodė. Kai sėdėjau kalėjime 1996-aisiais, po to 2005 metais, viskas atrodė teisėta – turtas priklausė mano žmonai, todėl jo neareštavo.
Gerai, kad bent motinos turto neareštavo, patikėjo, kad per 80 metų moteris galėjo ką nors sukaupti.
Dėl manęs nukentėjo ne tik žmona. Aš dažnai nuvažiuodavau pas žmonos seserį į sodybą Zarasuose.
Kai pareigūnai sužinojo, kad aš ten lankausi, tą vilą iš jos atėmė ir nugriovė – esą Zarasų savivaldybė leidimą ją statyti išdavė neteisėtai. Dėl to ji pareiškė 150 tūkstančių eurų ieškinį.
– Su buvusiais bendražygiais dar palaikote ryšius?
– Beveik visi mano draugai jau išmirė.
Man jau 60 metų, o jų dauguma gyvenimą baigė būdami 40-ies. Vieni mirė nuo narkotikų, kiti – nuo alkoholio, dar kitus nušovė.
Likusieji mane išdavė ir apšmeižė. Liko dar vienas mūsų šeimos draugas verslininkas, gal dar pora. Turėjau tūkstantį draugų, o liko tik trys. Pačios geriausios mano draugės – žmona ir motina.
Dabar prokurorai man bando pririšti kažkokią jaunimo grupuotę – Šampaninius.
Prokuroras sako, kad turiu atsakyti už jaunimo nusikaltimus, bet aš to jaunimo nepažįstu. Jie mane pažįsta? Taip, mane visi pažįsta, bet ar visos grupuotės susijusios su Daktarais? Juk Kaune veikė 33 grupuotės.
